Nesužiūrėjau, praleidau progą – prieš savaitę suėjo lygiai 88 metai nuo to laiko, kai mano senelis Valentinas Nastopka Sedoje parašė prašymą šoferio teisėms gauti, nurodydamas priežastį, kam jam to reikia: kad galėtų savo reikalams naudotis sportiniu dviviečiu automobiliu. Gal dar neįtarė, kad po metų atšvęs vestuves su Marija Žalyte ir dviese ilgai nesivažinės.
Toliau skaityti „Valentino Nastopkos dvivietis sportinis automobilis ir Renatos avarija”Kategorija: Žmonės
Mano salotos kosmose ir kiti dang(uol)iški nuotykiai – 1985/6 metais
„Žiūrėk, čia apie mane!” – sakiau kažkam apstulbusiam, kai prieš keletą metų Vilniuje pasirodė tokios JCDecaux reklamos. Nes nu iš tikro, labai esmingai esu prisidėjusi prie konkretaus augalų daiginimo kosmose projekto.
Toliau skaityti „Mano salotos kosmose ir kiti dang(uol)iški nuotykiai – 1985/6 metais”Nespėjęs tapti vyriausiuoju Kovojančios Lietuvos vadu
Kodėl apie Kazimieraitį kalbame rečiau nei apie kitus partizanų vadus – tokia mintis gręžė man smegenis ruošiant žygį Kazimieraičio pėdsakais Briuselyje. Padrikokų žinių apie pulkininką Juozą Vitkų – Kazimieraitį užmaitinta intuicija man sakė – todėl, kad nelemtai per anksti žuvo.
Toliau skaityti „Nespėjęs tapti vyriausiuoju Kovojančios Lietuvos vadu”Kęstutis ir Irena. ALF* kiss.
Apie Giedrės Žickytės filmą „Irena” mano burbule pasisako visi, kiekvienas iš savo kampo. Maniškis būtų toks:
kai salėj jau užsidega šviesos ir žmonės pamažu graibosi paltų, nes, atrodo, jau stojo pabaigos titrų laikas – staiga ekrane pamatau savo tėtį. Tiksliau jo hologramą, nes jį patį užstoja operatorius. Kęstučio Nastopkos holograma šypsosi Irenos Veisaitės hologramai
Nuo Martyno Cumfto iki Kęstučio ir Ingridos
Agnės kalba sakyta proprosenelio Martyno Cumfto statytoje Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčioje, Kęstučio Nastopkos ir Ingridos Korsakaitės mirties metinių proga.
Helge Rinholmas – pažintys antikvariatuose
Šiandien yra diena kalbėti apie Helgę Rinholmą. Mano tėčio Kęstučio Nastopkos ir mamos Violetos bičiulį iš šaltojo karo laikų, geležinę uždangą atakavusį knygomis, žymėtomis flomasteriu ant priekinės nugarėlės – kad saugumas nesulaikytų ir nepavogtų Maskvos bibliotekoms. Būtent šiandien jį miniu todėl, kad laikau rankose lygiai prieš 54 metus rašytą laišką. NORVEGO, sėdinčio Indianoje, Bloomingtono universiteto bendrabučio kambaryje ir klausančio Dolskio plokštelės, kurią jam paskolino kažkokia lietuvė. „Ir ilgesys toks darosi!” (nusikelti laiško pdf’ą galima iš čia: helgerinholm-19710327.pdf, bet jei spausit ant kiekvieno puslapio nuotraukos, ji irgi išdidės. )
Kad Helgę iš užmaršties Vilniaus senamiestin ištraukė mano tėtis, savo pirmojo gimtadienio nebe šioj žemėj proga – rašiau prieš porą savaičių:
Toliau skaityti „Helge Rinholmas – pažintys antikvariatuose”Mokytojo stalas
Vejuos iš paskos Mokytojo dieną – šįmet ir mūsų šeimoje, po tam tikros pauzės, atsirado mokyklinių pedagogų. Bet pradėsiu nuo tų, kurių kontūras sklaidosi praeities ūkuose.
Labiausiai ūkuose mano promočiutė Elena Cumftaitė Nastopkienė. Ta pati, kurios telefono numeris Biržuose buvo 83. Netikit, eikit į Maironio muziejų, kai aš buvau, dar buvo galima pavartyti 1930 m. Lietuvos telefono abonentų knygą:
Martyno Cumfto dovana Kęstučiui Nastopkai
Šiandien yra paskutinis mano atostogų antradienis, penktasis skaičiuojant nuo pirmojo, kai mirė mūsų su Kristina tėtis Kęstutis Nastopka. Pati ta diena apsivilkti žalią tėčio poezijos pavasario maikę – taip ją mėgo, kad į ankstesnes mano užuominas, kaip labai ji man patinkanti, atsakydavo – dar ne dabar – ir atsisukti veidu į jurginus, šitiek per šias penkias savaites minėtus:
Toliau skaityti „Martyno Cumfto dovana Kęstučiui Nastopkai”