Pirmoje dalyje buvo nuorodos į Kęstučio Nastopkos gyvenimo tekstus, garsus ir vaizdus: https://namop2.com/2024/08/25/kestucio-nastopkos-linkai-gyvenimas/. Labai labai verta pažiūrėti.
Šitoje dalyje bus nuorodos į tekstus, garsus ir vaizdus susijusius su Kęstučio palydėjimu anapusybėn. Daug šviesos, meilės ir nemirties.
Toliau skaityti „II dalis: Kęstučio Nastopkos išlydėjimo nuorodos”Keistas čia bus toks įrašas – surankiojau šiomis dienomis internetines nuorodas į tėčio Gyvenimo (1940-03-18 — 2024-07-23) ir Nemirties (nuo 2024-07-23 iki dabar) momentus. Šitam įraše bus nuorodos apie gyvenimą, sekančiame – apie nemirtį.
Toliau skaityti „I dalis: Kęstučio Nastopkos gyvenimo nuorodos”Siurprizus mamoms esat darę? Prie durų gimtadieniui iš orouosto planavę atsirasti? Turbūt kad. O nieko neradę, nes mama, šaltos žiemos neapsikentusi, siurprizo nesitikėjusi, dieną prieš ištrūko į šiltesnius kraštus? Siurprizo fronte belieka labai netobulai fotkint Basanavičiaus turgelį ir siųsti su prierašu: su gimtadieniu. daugiau gėlių – mažiau sniego.
Nu bet nėr taip, kad alternatyvus planas neišsirutuliotų. Prisimeni, kad tėtis gi tai vietoj, ir gimtadienis jubiliejinis koronos prieš du metus nublukintas, keli kelionstulpiai tik iš ambicingo plano liko. Į tą pačią upę nebebrisi, tai klausi Vilniaus matricon jau nuo rudens pargrįžusio vaiko, kokia vieta keturis dvidešimtmečius su kaupu skaičiuojančiam seneliui galėtų suteikti džiaugsmo. Vaikas gal dėl to, kad veganėjantis, gal todėl, kad naudingų vasarinių pažinčių primezgusi, šauna va tokį:
Pasakykit, prašau, kad nesu paskutinė savajame burbule sužinojusi, kad Karžygis – tai ne tik Maironio eilėraščių lyrinis herojus, bet ir aukščiausias Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įsteigtas apdovanojimas.
Lietuvos partizanų vadų turėjom aštuonetą, o Karžygių – tik septynis*. Iš tų septynių daugiau žinojau apie du: šią vasarą daug galvojau ir netgi rašiau apie J. Lukšą-Daumantą, o nepriklausomai nuo sezono savo Dzūkijos nac.parke nuolat randam progų prisiminti J.Vitkų-Kazimieraitį. Per šias Vėlines atėjo metas uždegti žvakutę dar vienam Karžygiui: Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui. Teko planuot dienos žygį į Lenkiją.
Apie pianinu ypač Šubertą mėgdavusį skambinti knygių, reikalui esant nuginklavusį priešlėktuvinės apsaugos sandėlio sargybą, dukart su užduotim kirtusį sieną į Vakarus ir sugrįžusį tęsti darbų ten, kur buvo labiau reikalingas – jei norėsit, susirasite informacijos patys. Aš tik nuotrauką įmesiu – kokia kitokia būtų šiandienos Lietuva, jei tokie vyrai nebūtų kritę miškuose ketvirton dešimtin neįkopę ir nieko po savęs nepalikę:
Amerikoniškai-šveicariškai-bohemiškas rytas iš nugaros žvelgiant į nenufotkintą Hotel Romance Puškin iškabą primena, kad esam tose vietose, iš kur lietuviškon abėcėlėn buvo įskiepyta Š su varnele. Prie ko čia Puškinas, Karlsbade, atrodo, niekad nebuvęs, aišku nepasidarė. Kita vertus, man taip pat neaišku, kodėl, gido Jrzio dievagojimusi sukarlovyvarėjusiam Karlsbade itin populiarus rusų mokslininkas Pavlovas. Tas pats, kur šunims seilėtekį skambučiu sukeldavo.
Galiausiai, nei Puškinas, nei Pavlovas čia nėra svarbūs. Svarbus yra Tautos patriarchas Jonas Basanavičius, kurio dienoraščio pėdsakais jo laikų Karlsbade, mūslaikiškai gi jau Karlovy Varuose atsidūrėme.
Toliau skaityti „Karlsbadiški Basanavičiaus vektoriai (incl. Phallus impudicus)”
Prospero Merime Lokis kaip vestuvių dovana yra labai ypatinga (ypač jei nesi semiotikas ar Lukaszo Twarkowskio talento gerbėjas, bet jais tuomet dar nė nekvepėjo). Gauti Prospero Merime Lokį prancūziškai, išleistą Vokietijoje su Jonyno iliustracijomis nebeatsekamu tiražu – turi būti būsimas didvyriškiausias Lietuvos Žvalgas – Juozas Lukša Daumantas Skrajūnas irba jo šviesą iki dabar – daugiau nei septyniasdešimt metų sauganti mylimoji Nijolė Bražėnaitė. EDIT: Dr. NIJOLĖ BRAŽĖNAITĖ-LUKŠIENĖ-PARONETTO mirė 2023 m. spalio 30 d., sulaukusi 100 metų.
Toliau skaityti „Juozo Lukšos Daumanto vestuvių Lokis”Šiandien Irenos nebėra. O visa kita – kai buvę. Karalieniškas šviesos laukas dabar kris iš viršaus. Mes liekam čia, kad plėstume jo perimetrą, stiprindami žmogiškumo raumenį su viltim priartėti prie etalono.
Prieš ketvertą metų, kai Vilniuje buvo pristatinėjama Aurimo Švedo ir Irenos Veisaitės pokalbių knyga „Gyvenimas turi būti skaidrus” – būti ten negalėjau. Bet nebūti ten negalėjau irgi, tai įsipiršau laiško pavidalu, kurį mano tėtis – griaudamas griežtoką renginio protokolą, ėmė ir perskaitė. Naudojimasis padėtimi, kaipgi.
Toliau skaityti „Apie Ireną. Šiandien kaip ir tada.”EDIT: paskutinis Kęstučio Nastopkos kelionstulpis. Koronavirusas, dar taip neseniai pavogęs tėčio aštuoniasdešimtį 2024-07-23 išsivedė jį į išretėjusio laiko šviesą. Gero laimikio tau ten, prasmių žvejy! Mums lieka skausmingai ilgu trypčiot šitam krante.
Kęstučio gyvenimo nuorodos: https://namop2.com/2024/08/25/kestucio-nastopkos-linkai-gyvenimas/
ir nemirties blyksniai:
https://namop2.com/2024/08/25/kestucio-nastopkos-linkai-nemirtis/
2020 m. kovo mėnesį rašiau taip:
Nėra tas FB toks jau visažinis: paskelbė, kad atšauktas vakar Mažvydo Bibliotekoje planuotas renginys, kuriame turėjo būti kalbinamas Kęstutis NASTOPKA – naujos knygos išleidimo proga. O renginys įvyko. Auditorija, tiesa, koregavosi iš žiūrovinės į klausytojų, užtat vartot galit po gabaliuką, kad norit su popkornais ar kokiais tauriais semiotiniais gėrimais – keturiskartdvidešimtmetis, kaip ne kaip. Išgirsit, kaip Kęstutis deklamuoja poeziją (daug kur ir ne vien lietuviškai), džiaugias erotiniu santykiu su tekstu ir tuo, kad yra sūrusis pasaulio dėmuo (12′), suteikia Valdui Braziūnui ankstyvojo teroristo rangą (31′) , ilgesingai analizuoja Juškaitį (36′) ir Aputį (33′), atskleidžia dailininkų poezijos antologijos rengimo peripetijas (47′), pasakoja – man žiauriai įdomią ir negirdėtą – Konstantino Snarskio istoriją (1.01′), na ir, žinoma, daug apie Greimą – ir nedaug apie Miltinį (1.10).