Taišku, kad atsitiktinumas yra dievo būdas išlikti inkognito. (Čia toks evoliucionavęs Anatolio Franso pasakymas, kurio į jokią kalbą adekvačiai negaliu išversti: Le hasard est le pseudonyme de Dieu, quand il ne veut pas signer – tipo, kai Dievas nenori už kažką prisiimt autorystės, tai apsimeta, kad čia atsitiktinumas).
Kai pradėjau rengti pulk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio atminimo žygį Briuselyje, mane vis lydėjo Tilio Ulenšpygelio frazė: “Klaso pelenai beldžiasi man į širdį.“
Neprisimenu, iš kur mano gyveniman atėjo Tilis Ulenšpygelis, maniau, kad visi mokykloje mokėmės – bet paskui supratau, kad nieks beveik jo nežino. Pasikapsčiau savyje dar giliau – man rodos Pasaulinės bibliotekos tomas Legenda apie Tilį Ulenšpigelį ir Lame Gudzaką stovėjo lentynoje, prie mano lovos, kai mamai mokantis aspirantūroje gyvenau pas tėtį. Buvo man gal 10 metų ir – dabar pradeda lįsti prisiminimai – kai jau buvau ją perskaičiusi, buvo susizgribta, kad knyga gal ne visai mano amžiui. (Jo, Erškėčių paukščiai po to įspūdžio man nebedarė).
Trumpas apibūdinimas Legendos neskaičiusiems ir skaityt nesiruošiantiems (nors Knygose. Lt tik 2.19):
Tilis Ulenšpygelis (Thyl Uilenspiegel) buvo toks personažas bajeristas viduramžių vokiečių foklore. Bet po to belgas Šarlis de Kosteras parašė apie jį romaną, kuriame iš jo padarė flamandų pasipriešinimo herojų. Pagal De Costero istoriją, Tilio tėvą Klasą (Claes) sudegino ispanų okupantai, o jo motina Soetkin dėl to išprotėjo. Tilis susipylė tėvo pelenus į maišelį, pasikabino ant krūtinės ir išėjo keršyti. Vis sakydavo: “Klaso pelenai beldžia man į širdį.“
Tai dabar prie to dievo būdo išlikti inkognito. Kai žygio metu sustojome priešais Belgijos karališkąją karo akademiją, sugiedoti „Oj neverk, motušėle” šios akademijos auklėtinio pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio atminimui, dar nežinojau. Bet tuoj po to, raštu padėkojusi akademijos archyvarui Eric Bastin už puikų pasakojimą sužinojau, kad Šarlis De Kosteras 1870 metais dirbo Karališkoje karo akademijoje literatūros mokytoju. Ir įdarbintas ten buvo būtent tam, kad turėtų pajamų savo Ulenšpygeliui rašyti. Archyvuose net yra akademijos inspektoriaus pastaba, kad ponas de Kosteras skiriantis per daug laiko savo asmeniniams darbams (suprask, legendos rašymui) ir per mažai – ruošimuisi pamokoms.
Tai va kaip, Kazimieraitį formavo tos sienos, kuriose vokiečių trolis transformavosi į Flamandų pasipriešinimo herojų. Nepamirškime tų pelenų, kurie beldžiasi mums į širdis.
Nekantriems ir skaitantiems prancūziškai – nemokamas pdf: https://www.dbnl.org/tekst/cost020lege01_01/cost020lege01_01.pdf
Skiriu visiems žygio dalyviams, o ypač Rasodui, ir Rasai, pasirašiusiai daryt su manim dalykus no mater what.