„Žiūrėk, čia apie mane!” – sakiau kažkam apstulbusiam, kai prieš keletą metų Vilniuje pasirodė tokios JCDecaux reklamos. Nes nu iš tikro, labai esmingai esu prisidėjusi prie konkretaus augalų daiginimo kosmose projekto.
Ėjo 1985-ieji Viešpaties metai, Salomėjkoj atklausytas paskutinis skambutis, pasitikta saulė Kalnų parke – ir neįstota į rumunų kalbą Maskvos Universitete. Kaip ir kodėl man to (ne)reikėjo – atskira istorija, kurios nė kiek nesigailiu – kaip gali gailėtis to, kas tave ištikinėjo devynioliktais tavo gyvenimo metais.
Gap year sąvokos sovoke (sovietų sąjungoj) nebuvo. Kas nesimoko, tiems reikėjo dirbti. Visata išdykėliškai užmaišė netikėtumų kokteilį ir aš, kažkelintos kartos filologė, tiksliuosius mokslus dar kokioj septintoj klasėj pametusi po Suslavičiaus suolu – pradėjau dirbti laborante Botanikos instituto Gravitacinės fiziologijos sektoriuje.
(Dabar kaip ir prisimenu, kad Visata savo instrumentu pasirinko mano mamos draugę, ilgametę Petro Gudyno centro chemikę restauratorę Janiną Lukšėnienę, kuri man tą darbą per savo biochemikus pažįstamus padėjo gauti. O kai dar pagalvoju, tai Truklickaitės biologijos pamokose buvau visai pagavusi genetikos kablį, o ir Paberžytė yra leidusi chemiją į ketvertą taisytis – bet baigdama mokyklą buvau visiška netiksliukė ir toli nuo gyvybės mokslų.)
Pradėjau rytais iš Žirmūnų kažkokiais transportais nusigaudinėti į Visorius, kur du aukštus užėmė mūsų Gravitacinė laboratorija. Laboratorijos vadovas Romas Laurinavičius, irba likimas, priskyrė mane dirbti su Danguole Bendoraityte – tik mes dvi turėjom fizinę prieigą prie tuo metu vienintelio laboratorijos kompiuterio, kuris nebuvo koks nors word procesorius, tai buvo didžiulis mikroskopas, prie kurio ant aukštos kėdės sėdėdavo Danguolė, sujungtas su mažesniu kažkuo, kas turėjo klaviatūrą, kuria aš, kaip mokyklinės praktikos metu privaloma tvarka bandžiusi įsisavinti aklojo spausdinimo mašinėle įgūdžius (nepavyko) – sugalvojau, kaip naudotis, įvedinėjant Danguolės diktuojamus skaičius. Paskui tas kompiuteris tuos skaičius kažkaip procesino ir duodavo kažkokius rezultatus, su kuriais Danguolė Bendoraitytė, Romualdas Laurinavičius ir mūsų visų stogas akademikas Alfonsas Merkys – jie jau žinojo, ką su jais daryti.
Bet tam kompiuteriui reikėjo turėti, ką paduoti. Kiekviena kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Mūsiškė kosminė kelionė prasidėjo nuo manęs siuntimo į Dzeržinskio turgų, iš kurio turėjau grįžti su keletu pakelių Geltonųjų Berlyno salotų (Берлинский желтий) sėklų. Nebuvo sunku.
Tada tas salotas reikėjo sudaiginti petri lėkštelėse. Sudaigintų laukė du skirtingi likimai: vienos keliaudavo į specialią centrifugą mūsų laboratorijoje, kur tamsoje sukosi galimai kelias dienas. Kitos gi sesės kažkokiu būdu keliavo tiesiai į kosmosą (per Maskvą ir turbūt Baikonūrą) – ir tą patį laiko tarpą sukosi beorėje erdvėje. Tos logistikos nepamenu, o turbūt ir nežinojau, ne mano ten laborantiškam buvo lygiui.
O kur jau stojo mano lygis ir visas pusvalandis salomejkiško sustiprinto anglų kalbos mokėjimo šlovės (ačiū mokytojai Labuckaitei-Augaitienei) – kai man į rankas buvo įduotas angliškas žurnalas, kuriame buvo aprašyta, kaip pasigaminti ląstelių branduolių dažus – nes tiems centrifugoje pasisukusiems salotų daigeliams reikėjo nukapoti šaknis ir nudažyti jų ląstelių branduolius, kad turėtume ką po mikroskopu kišti. Su žurnalu po pažasčia nužygiavau prie spintų su visokiais dalykėliais – prisimenu tik agar agarą, bet ingredientų būta daugiau. Susverti juos reikėjo itin tiksliai, kas nebuvo mano stiprioji pusė, atmatavau, kaip galėjau geriau, viską sumaišiau, o toliau žurnalo tekstas skelbė: įdėkite mišinį trims valandoms į kratytuvą. Kratytuvo mūsų Gravitacijos laboratorija neturėjo. Tai vaikščiojau po koridorius kratydama tą kolbą ranka – gerai, kad rankos žmogui duotos dvi.
Tada į tuos dažus merkėm nupjaustytas daigelių šaknis, jas ten laikėm, paskui dėjom ant tokių plokštelių, kurias Danguolė kišo po mikroskopu – sėdėdavom dviese prietemoj – apšviestos tik plokštelės po mikroskopu – tame vieninteliame vienintelio kompiuterio kambaryje, Danguolė kažką skenuodavo ir diktuodavo man skaičius. Kartais pakviesdavo pažiūrėti, kas ten per mikroskopą matosi. Šiaip jau buvo labai pakylėta ir intymu, jauteisi įkišęs koja į evoliucijos slėpinio tarpdurį.
Suprocesinti tyrimų rezultatai ir jų interpretacija manęs ypatingai nedomino – bet mano rolė dar nesibaigė. Juk viskas buvo daroma dėl teksto, kuris turėjo būti atspausdintas – gal net tame pačiame – angliškame žurnale. Primenu – word procesorinių kompiuterių tada nebuvo, e-meilo, žinia, irgi nebuvo. Straipsnį reikėjo spausdinti mašinėle ir be anei vienos klaidos, nes faksu į redakciją nusiųstas tekstas turbūt buvo kaip vaizdo failas dedamas spaudai – bet koks pataisymas atrodytų kaip brokas. Nu bet ką aš žinau, kai vieną puslapį perspausdinau kokius 8 kartus, nes vis ką nors ne taip nuspausdavau – tai devintą kartą paėmiau skutimosi peiliuką ir, mano supratimu, dailiai, ištaisiau klaidą. Laurinavičiui nei Danguolei nieko nesakiau. Ir jie man nieko nesakė. Manau, kad mano darbo vaisius buvo šitas:
Ekskursėlis apie britvas. Jei bandot įsivaizduoti kaip aš kokiu nors Philips lady shaver’iu tą spausdinamą tekstą koregavau, tai galvokit iš naujo. Naudojama buvo britva Baltika.
Dabar gi esminė šito įrašo dalis. Šitas kosmines mano pienburniškos jaunystės dulkes vėl sujudino vibracija Iš balkono: Laima Kreivytė kalbino Godą Raibytę. Pokalbio pabaigoje išgirdau minint lietuvišką augalų daiginimo kosmose istoriją – išgirdau ir Danguolės vardą. Bet Goda minėjo Danguolę Švėgždienę. Nesakau, kad Danguolė Švėgždienė buvo minima ne vietoje, ne tik prisimenu ją laboratorijoje, bet ir patekau ten, man rodos, per jos protekciją, ir draugiška man labai buvo – kaip ir visi toj laboratorijoj. Bet manau, kad šitoj istorijoj pirmu smuiku grojo kita Danguolė, kurią pažinojau kaip Bendoraitytę. Puoliau googlinti ir užsiroviau ant liūdnos tiesos – mano pirmoji kosmoso Danguolė Bendoraitytė-Raklevičienė, praėjusi spartų kosmoso botanikės kelią, vedusi laboratoriją per įvairius virsmus ir jai vadovavusi – mirė 2013-ais metais, sulaukus vos 61-erių metų. Danguolė Švėgždienė parašė jos puikų išsamų nekrologą ir perėmė vadovimą katedrai.
Danguolė Bendoraitytė Raklevičienė (1951-2013)
Dabar galvoju, kaip gaila, kad niekada nepargrįžau į Visorius, pažiūrėti, kai jiems sekasi, pasirodyti, kaip sekasi man. Net savo tėčio kieme Danguolės niekada nesu sutikusi, nors laikė savo automobilį geltonuose garažuose prie Gandro, tais mano rytinių kelionių į Visorius metais dažnai ten susitikdavome ir važiuodavome į darbą jos Moskvičiumi. Dabar, kai per vėlu, tie metai atrodo toks kondensuotai skaidrus ir prasmingas mano gyvenimo gintarėlis. Su amžiams įklimpusia Berlinskij žoltij šaknele.
Ilsėkis ramybėje, Danguole, priėmusi mane pabūt gizeliu savojoje kosmoso odisėjoje. Lai ilsisisi ramybėje ir aukščiau išvardintos mano mokytojos: Truklickaitė, Paberžytė, Labuckaitė-Augaitienė. Visi esame kažkieno prisilietimų suma.
P.S. Nors Romualdas ir Danguolė man siūlė stoti į neakivaizdines biologijos studijas ir likti Laboratorijoje daryti su jais dalykus – ir nors tai skambėjo visai viliojančiai – vis tik mano gyvenimas pasuko labai kitokia linkme. Bet sykį kosmosas, vis tiek kada nors kosmosas: 2017 metais besimokydama olandų kalbos ant repeato leisdavau vieną belgų brolių Kommil Foo grupės daina: Ruimtervaarder. Ji taip man patiko ir taip norėjau ja su visais dalintis, kad teko kažkokiu mėgėjišku būdu ją subtitruoti lietuviškai. Manau, tai yra vienintelė lietuviškai subtitruota flamiška daina. Ruimtervaarder reiškia Kosmonautas (erdvės klajūnas pažodžiui).
P.P.S. Apie Laimos pokalbyje su Goda minėtą Danguolę Švėgždienę radau gražų straipsnį: mokslininkai-danguole-ir-algimantas-svegzdos-nuo-biologijos-iki-kosmoso/ . Straipsnis rašytas prieš šešetą metų – bet jei Danguolė Švėgždienė dar sveika ir pasiekiama, visai norėčiau su ja susitikti. Gal reiks bandyti.