Kaip paskutinis Lietuvos karalius prisidėjo prie pirmosios viešos meno galerijos įkūrimo.
Jei būtų tokia lietuviška priedermė Pamatyti-Daug-Čiurlionio-Visiškai-Ne-Kaune – tektų iki 2023 kovo 13 suspėti į Londono priemiestį Dulvičą (Dulwich). Dulvičas etimologiškai yra krapų pieva (dile+wisc, senovės anglų kalba) – bet Lietuva Dulvičui davė ne šaltibarščius, o pirmąjį pasaulyje specialiai pastatytą meno muziejų.
„Davė” tai čia, žinoma, su šiokia tokia išlyga. Gal greičiau sukūrė pretekstą. Ar, dar tiksliau, prasisuko kontekste. Žodžiu, patekom į Oxford Art Online ir kitokius nelietuviškus tekstus.
Išpuolis išėjo tri-damiškas, nes ketvirtoji dama, išties tikroji išpuolio iniciatorė, paskutiniu momentu atsimetė dėl covidinių aplinkybių. Sausio mėnesį Olandija dar kybojo lockdowne, tai pagrindinis kelionės tikslas – Depot Boijmans -nuplaukė, sklandžiau nei Bezoso jachta.
Amerikoniškai-šveicariškai-bohemiškas rytas iš nugaros žvelgiant į nenufotkintą Hotel Romance Puškin iškabą primena, kad esam tose vietose, iš kur lietuviškon abėcėlėn buvo įskiepyta Š su varnele. Prie ko čia Puškinas, Karlsbade, atrodo, niekad nebuvęs, aišku nepasidarė. Kita vertus, man taip pat neaišku, kodėl, gido Jrzio dievagojimusi sukarlovyvarėjusiam Karlsbade itin populiarus rusų mokslininkas Pavlovas. Tas pats, kur šunims seilėtekį skambučiu sukeldavo.
Galiausiai, nei Puškinas, nei Pavlovas čia nėra svarbūs. Svarbus yra Tautos patriarchas Jonas Basanavičius, kurio dienoraščio pėdsakais jo laikų Karlsbade, mūslaikiškai gi jau Karlovy Varuose atsidūrėme.
Leisti pirmadienius Aistės Paulinos Dailės istorijos kursuose sumaniau tam, kad savo gyvenimo supratimo arsenalan įsimesčiau dar vieną veržliaraktį: esu tikra, kad egzistuoja Bendroji Pasaulio Tvarka ir jos reiškimąsi gali aptikti bet kokiame dalyke, kurį pasistengsi pažinti nuosekliau. Žinojau Aistę Pauliną kaip gerą nuoseklių pasakojimų konstruotoją, tai pasirašiau šiam reikalui ir labai džiaugiuosi. Besidžiaugdama dar ir jos Menas per prievartą papatreoninau, prašom ir jūs, tilpsim visi.
Papatreoninimas neatplaiduoja nuo namų darbo: rytojaus paskutinei pamokai turim pasiruošt – pakalbėt apie ką nors vieną, naujai pažintą ar šiaip įstrigusį.
Pieno baras 🙂 – nes kaip be lietuviško, kaip be penkiolikos minučių animacinio džiaugsmo.
Prasidėjo tai viskas klampokai:
Corona Kino Pavasaris – aka #KinoPavasaris2020. Koks tai biški nusivylimas – arba chroniškai nepataikau. Multioskarinį ir tikrai puikų “Parazitą” jau buvau mačius, tai bandžiau imt po filmą kas vakarą atsirinkus iš nervinančiai nestrūktūruoto pateikimo #KinoFondas platformoj. Būčiau labai apsidžiaugus, jei būčiau užtikus kur nors surašyta, kas ką žiūrėjo ir kas patiko arba ne. Tai dabar pati parašysiu – gal ką nudžiuginsiu, ar šiaip liks istorijai.
1. Rekomenduotini (mano) filmai: Iš visko, ką sužiūrėjau – labai LABAI rekomenduot galiu “Paukščių metamorfozes” – gal kiek prisidėjo mano bendras portugalo-fanatizmas, bet šitą kelionių-jūros-paukščių-atsiskyrimo-epistoliarikos intymybę atskaičiau (portugališkai nemokantiems yra ką veikt su subtitrais) transan vedančio portugališko rečitatyvo fone du kartus. Nu ir pranašingas, jis, žinoma:
EDIT: paskutinis Kęstučio Nastopkos kelionstulpis. Koronavirusas, dar taip neseniai pavogęs tėčio aštuoniasdešimtį 2024-07-23 išsivedė jį į išretėjusio laiko šviesą. Gero laimikio tau ten, prasmių žvejy! Mums lieka skausmingai ilgu trypčiot šitam krante.
Nėra tas FB toks jau visažinis: paskelbė, kad atšauktas vakar Mažvydo Bibliotekojeplanuotas renginys, kuriame turėjo būti kalbinamas Kęstutis NASTOPKA – naujos knygos išleidimo proga. O renginys įvyko. Auditorija, tiesa, koregavosi iš žiūrovinės į klausytojų, užtat vartot galit po gabaliuką, kad norit su popkornais ar kokiais tauriais semiotiniais gėrimais – keturiskartdvidešimtmetis, kaip ne kaip. Išgirsit, kaip Kęstutis deklamuoja poeziją (daug kur ir ne vien lietuviškai), džiaugias erotiniu santykiu su tekstu ir tuo, kad yra sūrusis pasaulio dėmuo (12′), suteikia Valdui Braziūnui ankstyvojo teroristo rangą (31′) , ilgesingai analizuoja Juškaitį (36′) ir Aputį (33′), atskleidžia dailininkų poezijos antologijos rengimo peripetijas (47′), pasakoja – man žiauriai įdomią ir negirdėtą – Konstantino Snarskio istoriją (1.01′), na ir, žinoma, daug apie Greimą – ir nedaug apie Miltinį (1.10).
Flandrijos Nacionalinio Baleto trupės susidomėjimas Rasomis nuteikė trikdančiai. Lietuvoj kiekvienas esam turėję bent po vieną pagalvojimo vertą Rasą, bet kad rašytume šį vardą ant Antverpeno teatro ar Gento operos sienų… Į pagalbą, kaip visada per Rūtą, atėjo Flanders today – „turbūt norim čia eiti?“ – labiau teigė nei klausė, forwardindama linką – „Kubos baleto žvaigždė ir Lady Gagos dizainerės rūbai!“
Kalėdų stebuklo statusu ištiko mane knygos rijimas – ilgiuosi jo tokio kaip vaikystės. Nu kai skaitai eidama, valgydama, po kaldra, kad kitam į akis nešviestum. Kažkur išsivėtė per gyvenimą gebėjimas susifokusuoti į fabulą ir charakterius taip, kad niekas aplink neberūpėtų. Gal aplinka kalta, gal ant knygų reikiamų nebepataikau.
Ir čia atsitiktinai[1] prigriebiau 10 įspūdžiografijų. Kaip kalėdinę dovaną antikonsumerizmo viruso kratomai, feminizmo idėjoms imliai, mylimiausiai (vienai iš). Prieš įteikdama dėl viso pikto, galvojau, perversiu. Užsikabinau – visai nakčiai (tiek ir tebuvo likę iki Kalėdų senelio vizito). Pradžioj dėl to, kad prasideda reikalas Bona Sforza, su kuria mane sieja mistiniai ryšiai[2], bet labiausiai dėl ispūdžiografiško medžiagos dėstymo – Elena Gasiulytė galėtų jį patentuoti. Apie dešimtį su Lietuva susijusių nerealių moteriškių autorė papasakoja taip, lyg sėdėtų su tavim kur nors kabake, baidarėj ar ekskursiniam autobuse, vertėjų sąjungos organizuotoje išvykoje po Vilniaus kraštą.
Lietuvos vizionierės po kaldra
Baidarėms duotuoju metu kiek per šalta, į kabaką, keturių dukrų motina, taip paprastai neištrūksi, o va Lietuvos Literatūros Vertėjų Sąjungos (LLVS) ekskursijoje po Vilniaus kraštą šeimos narės teisėmis sudalyvavau (užsifiksavau jų kurį laiką net FB accounto coveriu tarnavusioje nuotraukoje kurios centre mano mama gožia Tomą Venclovą). Ten užčiuopiau vienuoliktą įspūdžiografiją, kuria negaliu nepasidalinti.
