Kodėl apie Kazimieraitį kalbame rečiau nei apie kitus partizanų vadus – tokia mintis gręžė man smegenis ruošiant žygį Kazimieraičio pėdsakais Briuselyje. Padrikokų žinių apie pulkininką Juozą Vitkų – Kazimieraitį užmaitinta intuicija man sakė – todėl, kad nelemtai per anksti žuvo.
- Tik spėjo išjudinti rezistencinio judėjimo centralizacijos procesą (t.y. suburti spontaniškus miškan išėjusių būrius į karišką organizaciją),
- tik spėjo sukurti pirmąją partizanų Lietuvos sritį (Pietų Lietuvos sritį) ir tapti jos vadu,
- tik spėjo parengti krūvą statutinių partizanų kovos dokumentų, įskaitant partizanų priesaikos tekstą, apdovanojimų ir nuobaudų statutus, kovinės taktikos mokomuosius tekstus,
- vadovaudamas Pietų Lietuvos srities štabui, 1946 m. balandžio 22 d. paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją. Joje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau, pustrečių metų po Kazimieraičio žūties, pakartoti 1949 m. vasario 16 d. LLKS tarybos deklaracijoje.
- Kai 1949 m. vasario 16 d. susikuria Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) su prezidentu Juozu Žemaičiu-Vytautu, kuriam žuvus, jo pareigas perima Adolfas Ramanauskas Vanagas – Kazimieraitis jau pustrečių metų po žeme Leipalingio stribyno kampe, kur bus atrastas tik 2023 metais.
- LLKS puikiai suvokė, ant kieno suręstų idėjinių pamatų iškilo kaip organizacija: 1949 m. Kazimieraičiui pirmajam suteikė garbingiausią partizanų apdovanojimą – Laisvės kovotojo Karžygio vardą – tokį apdovanojimą per visą laiką gavo tik aštuoni Karžygiai.
Norėdama geriau suprasti, kokie panašūs ir kokie skirtingi jie buvo, pagrindiniai mūsų Laisvės kovos vadai – mokiniškai sudėjau juos keturis į palyginimo lentelę – lyginau mokslus, laipsnius, darbus, šeimynines aukas. Aišku, kad baisiai supaprastintas ir vidutiniškai korektiškas šitoks lyginimas, nes jokioj grafoj nepalyginsi kontekstų – tikslai, priemonės ir pagrindiniai veiklos rodikliai labai skyrėsi pirmuoju partizanų telkimosi laikotarpiu (Kazimieraitis), judėjimui susiorganizavus ir pasiekus kovingumo piką (Žemaičio laikai) bei tada, kai judėjimas išsikvėpinėjo spaudžiamas ir dusinamas, tiek isigalėjusio represinio aparato, tiek vidaus išdavysčių ir nevilties naikinamos tautos valios priešintis (Vanago laikai).
Ir tarp visų šitų kontekstų per sieną pirmyn atgal siuva Juozas Lukša -Daumantas, jis gi ir Skrajūnas, perdavęs popiežiui Pijjui XIII laišką apie Lietuvos padėtį, demaskavęs agentą Markulį ir tuo išgelbėjęs partizanų judėjimą, trečią savaitę po vestuvių Tiubingene išvyksta į amerikonų žvalgų mokyklą po kurios oro desantu kyla į Lietuvą – kad niekada pas Nijolę nebegrįžtų. Tragiškai neišsipildo VLIKo pirmininko M. Krupavičiaus jaunavedžiams dovanotame P.Merime Lokio tomelyje įrašytas linkėjimas.
Vis tik man, žiūrint į šią lentelę, aiškiau, kokie buvo šie keturi didžiavyriai: Juozas Vitkus –Kazimieraitis, Jonas Žemaitis –Vytautas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir Juozas Lukša –Daumantas. Gal ir dar kam nors padės susigaudyti.
Amžina šlovė didvyriams.
Dažnai pamirštamas, bet taip pat ypatingas Kazimieras Pyplys -Mažytis. https://www.partizanai.org/kalendorius/6364-kazimieras-pyplys-mazytis
Tai visų turime nepamiršti. O aštuonių Karžygių ypač.