Bronius Marčiukonis-Stumbras 1916-1949, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio dešinioji ranka Kabelių girininkijoje.
‘Bet jie gi buvo dviese! Visur visada eidavo kartu’ – sakė profesorius Jonas Grigas Kabelių Užuraistėje, kalbinamas apie Kazimieraičio laikus girinkijoje.
Žmonės pasakojo, kad Bronius visur vaikščiodavo dviese su Vitkumi. Sako, kai bažnyčion įžengdavo du tiesūs vyrai geros medžiagos kostiumais, visi atsisukdavo pažiūrėti. Prof Grigo AA sesuo Rožė pasakojo, kad Bronius buvęs dar pamaldesnis už Vitkų. Nors pati buvo paauglė, bet svajojo, kad va tokį pamaldų vyrą gavus…
Kalbant apie pulkininką Juozą Vitkų Kazimieraitį, žinoma yra, koks svarbus jo Laisvės kovos etapas buvo darbas Kabelių girininkijoje. Bet Kabeliuose Kazimieraitis nebuvo vienas. Kabelių girininkijoje Kazimieraitis dirbo buhalteriu, o girininku ten buvo Bronius Marčiukonis. Kazimieraičiui darbas girininkijoje buvo priedanga burti vietos partizanus į struktūruotą Laisvės kovos organizaciją, bet ir Marčiukonio tapatybę labiau nusako tai, kad jis buvo nepriklausomos lietuvos puskarininkis, ne koks girininkas iš pašaukimo. Gal niekada ir nesužinosime, ar abudu vyrai Kabeliuose atsidūrė kaip partizaninės kovos plano dalis, bet faktas, kad Bronius Marčiukonis Kabeliuose užtikrino sąlygas Kazimieraičio pogrindinėms veikloms, buvo aktyvus jo talkininkas ir tų veiklų dalyvis.
Apie Bronių Marčiukonį tikro žinome nedaug ir per aplinkui. Gimė jis 1916 09 21, Rolių kaime, ūkininkų Vinco ir Marijonos šeimoje. Žuvo 1949 m. lapkričio 6 d. Viečiūnuose. Buvo jauniausias iš trijų brolių. Vyriausias brolis kunigas Juozas Marčiukonis mirė 1949 metais žiauriai sumuštas stribų. (Juozo Marčiukonio, poeto-kunigo-kankinio istoriją papasakojo Benjaminas Kaluškevičius, žr. tekstą iš kažkur ). Gyvas likęs vyriausias brolis Vincas legalizavosi Alfonso Ąžuolaičio vardu ir pavarde, pasidavė link Tauragės – ten miręs ir palaidotas Papušynės kaimo kapinėse kartu su žmona ir motina Marijona. Gal vaikšto dar šia žeme koks didvyrių giminės palikuonis?
2025 m. pavasarį Samaninių kilometrų žygio atkarpą Kabeliuose vedusi Dovilė ištraukė Bronių Marčiukonį iš užmaršties su jo meilės ir pareigos istorija. Kabeliuose Bronius pamilo vietinę mergaitę Onutę – meilės būta stiprios ir abipusės, bet Broniui likimas skyrė mišką. Atsisveikino paskutinį kartą ir išėjo neatsisukdamas. Vėliau jau, Onutė, paklausta, ar jei būtų kvietęs kartu, būtų ėjusi – nedvejodama atsakydavusi, kad būtų.
Bet Bronius išėjo vienas, Kabelių varpinės bokšte palikęs savo dokumentų ir nuotraukų, kuriuos miklus kaimo berniokas Bladas Grigas nukėlęs ir Onutei atidavęs.
Jei kartais šėlstančios gyvenimo bangos mane ir nuplautų nuo žemės paviršiaus, tai nors retkarčiais savo praeities prisiminimuose [prisikviesk] ir mano miglotą šešėlį 18.X ???
„Jei kartais šėlstančios gyvenimo bangos mane ir nuplautų nuo žemės paviršiaus, tai nors retkarčiais savo praeities prisiminimuose prisikviesk ir mano miglotą šešėlį” – rašė Bronius Marčiukonis-Stumbras savo mylimajai Onutei, atsisveikindamas su ja Kabeliuose. Žinojo, kad jo laukia kova ir miškas, o Onutės – vedybos, į kurias primygtinai stūmė tėvas. Nuotraukas Onutė išsaugojo per visą ilgą gyvenimą: pradžioje spintos stalčiuje, po to, kai stalčiun įsisuko vaikai, pasisiuvo rankinuką su pakietinimu, už kurio pamušalo Broniaus nuotraukos prgyveno visą sovietmetį ir, Apvaizdos keliais, pasiekė mus.
Onutės nebėra, tai mums, vis dar esantiems tenka graibyti nuotrupas, kviestis miglotą Broniaus Marčiukonio šešėlį, sklaidyti nepelnytos užmaršties miglas.
Žiauri yra realybė, kai tėvai žūsta miške, palikdami jų pamatyt nespėjusius kūdikius – Andriaus Valentukevičiaus Bijūno sūnus Kostas ir Juozo Vitkaus Kazimieraičio jaunylis Liudas – per tą patį Dovilės samaninį žygį – atpažino vienas kitame savo likimus. Bet gal dar labiau žiauri yra lemtis, kai ant laisvės aukuro sudedama visa žmogiška laimė, ir nėra jokių vaikų, kurie prisiminimą nešiotųsi ir kitus tai daryti skatintų. Broniaus atveju – viena tik Onutė, Broniaus mylimoji, tapusi ne jo vaikų motina, sako, per visą gyvenimą klausinėjusi, kodėl niekas nemini Broniaus, kodėl nieks apie jį nerašo.
Tikiu, kas nors parašys daugiau, tiksliau ir geriau. Bet kol kas – taip ir tiek.
Šlovė Lietuvos didvyriams!
***********
Dėl laisvės kovojęs, kurio jau nebėra, neturi nieko kito, ką jo auka ligi kaulų smegenų
sukrėstų, kaip tik mus. Bet ir mes, kurie kiekvieną akimirką galime, kaip Jobas, viską prarasti, nieko daugiau nebeturime, kas mums neatimamai priklausytų, kaip tik pakartųjų ir granatomissusisprogdinusiųjų sutrupintą ilgesį. Ir todėl tiems, kurių „pelenai vėjo kvape dega amžiams“, priklauso mūsų galutinė žmogiškoji ištikimybė.