Kaip paskutinis Lietuvos karalius prisidėjo prie pirmosios viešos meno galerijos įkūrimo.
Jei būtų tokia lietuviška priedermė Pamatyti-Daug-Čiurlionio-Visiškai-Ne-Kaune – tektų iki 2023 kovo 13 suspėti į Londono priemiestį Dulvičą (Dulwich). Dulvičas etimologiškai yra krapų pieva (dile+wisc, senovės anglų kalba) – bet Lietuva Dulvičui davė ne šaltibarščius, o pirmąjį pasaulyje specialiai pastatytą meno muziejų.
„Davė” tai čia, žinoma, su šiokia tokia išlyga. Gal greičiau sukūrė pretekstą. Ar, dar tiksliau, prasisuko kontekste. Žodžiu, patekom į Oxford Art Online ir kitokius nelietuviškus tekstus.
Kalėdų stebuklo statusu ištiko mane knygos rijimas – ilgiuosi jo tokio kaip vaikystės. Nu kai skaitai eidama, valgydama, po kaldra, kad kitam į akis nešviestum. Kažkur išsivėtė per gyvenimą gebėjimas susifokusuoti į fabulą ir charakterius taip, kad niekas aplink neberūpėtų. Gal aplinka kalta, gal ant knygų reikiamų nebepataikau.
Ir čia atsitiktinai[1] prigriebiau 10 įspūdžiografijų. Kaip kalėdinę dovaną antikonsumerizmo viruso kratomai, feminizmo idėjoms imliai, mylimiausiai (vienai iš). Prieš įteikdama dėl viso pikto, galvojau, perversiu. Užsikabinau – visai nakčiai (tiek ir tebuvo likę iki Kalėdų senelio vizito). Pradžioj dėl to, kad prasideda reikalas Bona Sforza, su kuria mane sieja mistiniai ryšiai[2], bet labiausiai dėl ispūdžiografiško medžiagos dėstymo – Elena Gasiulytė galėtų jį patentuoti. Apie dešimtį su Lietuva susijusių nerealių moteriškių autorė papasakoja taip, lyg sėdėtų su tavim kur nors kabake, baidarėj ar ekskursiniam autobuse, vertėjų sąjungos organizuotoje išvykoje po Vilniaus kraštą.
Lietuvos vizionierės po kaldra
Baidarėms duotuoju metu kiek per šalta, į kabaką, keturių dukrų motina, taip paprastai neištrūksi, o va Lietuvos Literatūros Vertėjų Sąjungos (LLVS) ekskursijoje po Vilniaus kraštą šeimos narės teisėmis sudalyvavau (užsifiksavau jų kurį laiką net FB accounto coveriu tarnavusioje nuotraukoje kurios centre mano mama gožia Tomą Venclovą). Ten užčiuopiau vienuoliktą įspūdžiografiją, kuria negaliu nepasidalinti.
Tuo tarpu kai lietuviški tinklai spurdėjo kilometrinių eilių nuotraukom iš muziejų nakties, mes irgi dangstėmės skėčiais eilėje į muziejų su klaidinančias asociacijas keliančiu pavadinimu. Tik spėjau nuvyti LaM iššauktus eurovizijos prisiminimus (nieko prieš Donatą, tiesiog žiūrėjau per RaiUno, su juokingais itališko tviterio komentarais, apie euročiūbus ir šiaip lame lamas, kai sudedi šalia išgūglintus paveiksliukus, nevisai gi be pagrindo): Toliau skaityti „Musée Brut ir kitos asociacijos”
9 ryto tuščios Navonos aikštės nefotkinom, o va jaukiai Kavūro gatvės pradžion įkomponuota kolonėlė – prašom.
Kad Roma be pasiruošimo neliktų sumaištingo kultūrinio komposto kratiniu belenkaip trypiamo dusinančios turistų minios – reikia būti arba labai atsparia arba žinoti porą gudrybių. Aš žinojau gudrybes. GudrybėNr.1: anksčiau keltis. Ir tai sakydama neturiu galvoje 5 ryto, Toliau skaityti „Sekminių Barberiniai (Roma)”
Taip va ir prisigyvenom. Į Romą be jokio pasiruošimo, maždaug kaip į Valakampius. Iš karto pasakysiu – Romon nelabai gerai taip. Perdaug ten viskas persidengia, epochos, gatvės, funkcijos – pradžioj iš įpratimo dar bandai susigaudyti, nusipirkus orouoste beviltišką gidą, paskui, žinoma, atsipalaiduoji. Užsisaugai FB mesendžerio printscreeną, kur menotyrininkė iš Palangos greituoju būdu bando patarti, kuo užsiimti, ir supranti, kad šioms trims dienoms užduotis paprasta: atsirinkti tarp Berninio, Borominio ir Barberinių. Visa kita – bonusas.
Pirmąjam Stokholmo įraše žadėjau, kad papasakosiu, kur čia galima pigiai apsistoti. Laive, kur gi. Užtikau jį tradiciškai maigydama booking.com’ą – patinka, kad jie mane ten genijum laiko, kažkokių tipo spec.nuolaidų duoda – ir šiaip, tingiu keist įpročius, už airbnb pas mus kita šeimos galva atsakingas. Taip pat man patinka, kai recepcija kiaurą parą veikia, nereikia šeimininkų po nepažįstamą miestą gaudyti. Patogiai mėgstu.
Šį, Eurovizijos savaitgalį, Stokholmas turbūt jau visas žaliai sulapojęs, miniomis užsigrūdęs ir nieks nė nepatikės, kad šita nuotrauka daryta vos savaitę prieš: antrą mūsų atvežto gero oro dieną, nuogai skaidriam karaliaus rūmų parke. Karalius dar išvakarėse septyniasdešimtmetį atšventė, gal nelabai audringai, nes 10 val. atsidūrę Drottningholmse pamatėm abu su karaliene automobiliu kažkur išvažiuojant, Ne chašo* turbūt valgyti gi. Toliau skaityti „Stokholmas 1: Be Kotrynos, bet su Žvėryno muziejais”
Buvom praeitą savaitę Vinco Mykolaičio Putino muziejuj. Tam name palei tą Tauro kalną, ant kurio aš užaugau, rogutėmis nuo visų trijų kalnų žemyn leisdavausi, o po to autobusu nr.24 į kalną važiuodavau, kai tingėdavau pėsčia aukštyn lipti, kaip rašiau komentaruose po Rokiškio įrašu*.
