Kazimieraitis ir Klaso pelenai

Taišku, kad atsitiktinumas yra dievo būdas išlikti inkognito. (Čia toks evoliucionavęs Anatolio Franso pasakymas, kurio į jokią kalbą adekvačiai negaliu išversti: Le hasard est le pseudonyme de Dieu, quand il ne veut pas signer  – tipo, kai Dievas nenori už kažką prisiimt autorystės, tai apsimeta, kad čia atsitiktinumas).

Kai pradėjau rengti pulk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio atminimo žygį Briuselyje, mane vis lydėjo Tilio Ulenšpygelio frazė:   “Klaso pelenai beldžiasi man į širdį.“

Toliau skaityti „Kazimieraitis ir Klaso pelenai”

Taišku, kad atsitiktinumas yra dievo būdas išlikti inkognito. (Čia toks evoliucionavęs Anatolio Franso pasakymas, kurio į jokią kalbą adekvačiai negaliu išversti: Le hasard est le pseudonyme de Dieu, quand il ne veut pas signer  – tipo, kai Dievas nenori už kažką prisiimt autorystės, tai apsimeta, kad čia atsitiktinumas).

Kai pradėjau rengti pulk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio atminimo žygį Briuselyje, mane vis lydėjo Tilio Ulenšpygelio frazė:   “Klaso pelenai beldžiasi man į širdį.“

Toliau skaityti „Kazimieraitis ir Klaso pelenai”

Lietuvos Laisvės Kovos Architektas Vitkus – Kazimieraitis

Pulkininkas Juozas Vitkus (slapyvardis Kazimieraitis) (1901.12.10 – 1946. 07.02) – vienas svarbiausių kovojančios Lietuvos vadovų, Pietų Lietuvos partizanų srities vadas, Laisvės kovos karžygys. 1944 metais pasirinkęs ne pasitraukimą, o kovą už̌ Lietuvos laisvę.

Toliau skaityti „Lietuvos Laisvės Kovos Architektas Vitkus – Kazimieraitis”

Bronius Marčiukonis – pamirštasis Kazimieraičio bendražygis

Bronius Marčiukonis-Stumbras 1916-1949, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio dešinioji ranka Kabelių girininkijoje.

‘Bet jie gi buvo dviese! Visur visada eidavo kartu’ – sakė profesorius Jonas Grigas Kabelių Užuraistėje, kalbinamas apie Kazimieraičio laikus girinkijoje.

Žmonės pasakojo, kad Bronius visur vaikščiodavo dviese su Vitkumi. Sako, kai bažnyčion įžengdavo du tiesūs vyrai geros medžiagos kostiumais, visi atsisukdavo pažiūrėti. Prof Grigo AA sesuo Rožė pasakojo, kad Bronius buvęs dar pamaldesnis už Vitkų. Nors pati buvo paauglė, bet svajojo, kad va tokį pamaldų vyrą gavus…

Toliau skaityti „Bronius Marčiukonis – pamirštasis Kazimieraičio bendražygis”

Mokytojo stalas

Vejuos iš paskos Mokytojo dieną – šįmet ir mūsų šeimoje, po tam tikros pauzės, atsirado mokyklinių pedagogų. Bet pradėsiu nuo tų, kurių kontūras sklaidosi praeities ūkuose.

Labiausiai ūkuose mano promočiutė Elena Cumftaitė Nastopkienė. Ta pati, kurios telefono numeris Biržuose buvo 83. Netikit, eikit į Maironio muziejų, kai aš buvau, dar buvo galima pavartyti 1930 m. Lietuvos telefono abonentų knygą:

Toliau skaityti „Mokytojo stalas”

Subombarduotas Lvivas laukia paukščių Kabeliuose

Tą akciją, kur Andrius Mamontovas ir kiti aukcione pardavinėjo inkilus, pagamintus iš Lvivo rajone subombarduotų namų liekanų – kas nors beprisimenat? Delfi archyvuose dar galima rasti (2023 – birželio 27 d. )

Toliau skaityti „Subombarduotas Lvivas laukia paukščių Kabeliuose”

Keturių kartų Salomeika. Rekviem Vytauto šonkauliui.

<…> Mano įsitikinimu, vienintelis variantas, kuris užtikrintų mokyklos istorijos tęstinumą yra sugrąžinti jai kunigaikštienės Birutės vardą. Ir nėra sąžininga, kad vyriškoji mokyklos dalis – Vytauto Didžiojo gimnazija – išlaikė visus istorinius pavadinimus, o šonkaulinės Birutės tęstinumui dedamas taškas. <…>

Man atrodė ypatinga eiti į tą pačią mokyklą, kurią baigė mano mama. Ir kur mano močiutė medicinos sesele dirbo. Ir kai atėjo laikas leist į mokyklą pirmąją mūsų su klasioku dukrą – buvo didelė pagunda ketvirtos kartos atstovę per tą pačią pilkąją salę praleisti. Bet jau buvo stojusios suslo-sutemos, tai metėm vaiką į Gerą pradžią, o kai mokyklon žengė kitos trys – tai jau visai kitur gyvenom, dilemos nebebuvo.

Toliau skaityti „Keturių kartų Salomeika. Rekviem Vytauto šonkauliui.”

Kalėdų mugė su bazilisko kruasanais

Yra tų mugių Vilniuje. Lofte titano auskarus nusipirkau – čia po to, kai Vingio kino teatre Bėgikę gaudydama iš reklamos sužinojau apie H dropą su jų panacėjinėm CBD kapsulėm. Variau ieškoti, patekau, kur dar nebuvau buvusi, faina mugė, ir vaibas, ir į pažįstamą net gali atsitrenkti.

Bet jei nori krūčiau, tai reikia eiti naktį, slidžiais kiemais tuo maršrutu, kur mus su Gintaru Steponavičiumi iš lietuviško darželio vesdavo žaisti į rusų darželį (nes jie turėjo aikštelę, o mes ne), kuris stovėjo ant, kaip tada nežinojom, senosios sinagogos griuvėsių. Ten yra, kaip niekur ant pastato neparašyta, Dragon Fist studio, o joje- žaibiška – Kalėdinė mugė. (FB per Don Kichoto pertrauką reikia skaityti ir garsėti staigiais sprendimais):

Toliau skaityti „Kalėdų mugė su bazilisko kruasanais”