Ateina gi laikas, kai tų pirmų kartų jau kaip ir nebesitiki. Bet šiandien kai driokstelėjo – ištisi du . Kaip mano amžiui – tai tiesiog avalanšas.
Prasidėjo viskas šiandien 5:20 ryto, kai Vilniaus stoties rajone praradau epaspirtukinę nekaltybę. Nu kaip FB draugams nepasigirsi:
Pasakykit, prašau, kad nesu paskutinė savajame burbule sužinojusi, kad Karžygis – tai ne tik Maironio eilėraščių lyrinis herojus, bet ir aukščiausias Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio įsteigtas apdovanojimas.
Lietuvos partizanų vadų turėjom aštuonetą, o Karžygių – tik septynis*. Iš tų septynių daugiau žinojau apie du: šią vasarą daug galvojau ir netgi rašiau apie J. Lukšą-Daumantą, o nepriklausomai nuo sezono savo Dzūkijos nac.parke nuolat randam progų prisiminti J.Vitkų-Kazimieraitį. Per šias Vėlines atėjo metas uždegti žvakutę dar vienam Karžygiui: Jurgiui Krikščiūnui-Rimvydui. Teko planuot dienos žygį į Lenkiją.
Apie pianinu ypač Šubertą mėgdavusį skambinti knygių, reikalui esant nuginklavusį priešlėktuvinės apsaugos sandėlio sargybą, dukart su užduotim kirtusį sieną į Vakarus ir sugrįžusį tęsti darbų ten, kur buvo labiau reikalingas – jei norėsit, susirasite informacijos patys. Aš tik nuotrauką įmesiu – kokia kitokia būtų šiandienos Lietuva, jei tokie vyrai nebūtų kritę miškuose ketvirton dešimtin neįkopę ir nieko po savęs nepalikę:
Prospero Merime Lokis kaip vestuvių dovana yra labai ypatinga (ypač jei nesi semiotikas ar Lukaszo Twarkowskio talento gerbėjas, bet jais tuomet dar nė nekvepėjo). Gauti Prospero Merime Lokį prancūziškai, išleistą Vokietijoje su Jonyno iliustracijomis nebeatsekamu tiražu – turi būti būsimas didvyriškiausias Lietuvos Žvalgas – Juozas Lukša Daumantas Skrajūnas irba jo šviesą iki dabar – daugiau nei septyniasdešimt metų sauganti mylimoji Nijolė Bražėnaitė. EDIT: Dr. NIJOLĖ BRAŽĖNAITĖ-LUKŠIENĖ-PARONETTO mirė 2023 m. spalio 30 d., sulaukusi 100 metų.
Toliau skaityti „Juozo Lukšos Daumanto vestuvių Lokis”
Kad vasario 16 turi būti vėliavinga, tą kažkaip per gyvenimą būni pajutus, bet kad būtent šiais metais būtent tą dieną turi būti su Vykintu Minaičiuose – tai čia kažkokia miškobroliška apvaizda suveikė, prirodydama man iki tol negirdėtą Vykintą su nuoširdžiai entuziastinga Partizanų Lietuva ir jos bendruomene.
Toliau skaityti „Regimybės frontonas”
Čia tik Las Vegase – kas ten vyksta, ten ir lieka. O kas Venecijoj užsimezga, tai būtinai aidu prasitęsia: apvaisinai Čepkelių uogomis sąlyginai varganą pelkutę Pelkių mokykloj, 2018 m. Venecijos architektūrinės bienalės Lietuvos paviljone (aktas aprašytas ir net parodytas čia) – nepraėjus nė penkiems mėnesiams jau glebėsčiuojies su paviljono kuratoriais Gediminu ir Nomeda Urbonais Marcinkonių lankytojų centro salėje, nes kur kitur, jei ne Čepkeliuosna įbridus Pelkių dieną švęsti. Onutė Grigaitė, žinoma, yra tokių vienus su kitais sujungiančių vyksmų varomoji jėga, naudoja tam įvairias priemones, kaip pvz. magiškus pelkės šiaudus (šita ir viršutinė nuotrauka priklauso Nomedai U.):
Toliau skaityti „Venecijos aidai Marcinkonyse”
Kol dar nenusimėtė įrodymai: nu tikrai toks buvo mano savaitgalis Vilniuje. Nuo Proceso iki Kosmoso, per Menų spaustuvėje šlamančius Vilniaus lapus, Jonų bažnyčioje patranscenduojant su Skylės Dūšelėmis – va tik Scanorama šonu praėjo, bus mums naktį ginčytis su Pasakos apsauginiais. Vakarienė benediktinių ex-vienuolyne praėjo ramiai, vienok Vilniaus rotušėje spiritistinis seansas išsiprovokavo. Bet gal apie viską iš eilės, nes į kai kuriuos traukinio vagonus dar galima spėti įšokti.
Toliau skaityti „Per Procesą į Kosmosą: dervišai ir vieversėlis”
Iš tikro tai šito WC (pun intended) 2018 briedo išvengt man beveik pavyko – nu nusipirkau degalinėj belgų Raudonųjų Velnių maikę, kai tik radau be čempionato logotipo, ir pusfinalyje beveik sirgau, nes patekau į vakarėlį su ekranu ir į jį žiūrinčiais, ir kovoj dėl bronzos nuoširdžiai palaikiau. Bet labiau išgarsėjau kaip brutaliai nutraukusi bendrą euforiją bendradarbiams susirinkus kartu žiūrėti pirmųjų rungtynių. Jau nuo tada vaikštau su mintim, kad kažkaip gal reikėtų pasiaiškinti, o čia va ir Babčenkos postas tobulas po ranka pasitaikė ir baisu man pasidarė, kad niekas be manęs jo angliškai neišguldys. Tai pusę ir išverčiau – daugiau ir laiko neturėjau, ir verst pabodo, ir kas gi tokio ilgumo postus išvis skaitys.
Dėl tvarkos vertimą padėjau į savo angliškai kalbantį blogą, kurį užmečiau dar seniau, nei šitą. Nu reiks kažką kažkaip atgaivinti, o jei ir jūs bendradarbiams esat pasakę, kad norėtumėt, jog šitas čempionatas būtų dizasteris, o į sutrikusį klausimą, kodėl taip manot, atrėžėt, kad dėl to, jog tai yra Miunchenas 1936-aisiais ir apsisukę nuėjot savo transporto priemonių link – tai va jums zagotovkė. Teks aplankyt mano kitą tinklalapį , spauskit nuorodą:
Sveikinimų lavina nugarmėjo, žmonės atgal į ofisus – bet bučiuotis tris kartus į skirtingus žandus (ne ta prasme, kad būtybės trižandės, bet kad pakaitom į vieną, į kitą ir vėl į tą vieną, kuris jau pasidaro kitas ) – galima iki Trijų Karalių.
Aš su sveikinimais nesuspėju – ir nelabai stengiuosi, dėl ko kartais jaučiuosi nejaukiai, ypač kai pagalvoju apie žmones, kurie mane pasveikinti prisiminė. Tai šįmet jaučiuos radusi labai elegantišką išeitį, ačiū Ievutei už nerealiai įskaitytą tekstą kurį pridengiau Kotrynos Žukauskaitės elniu. (Ievutė atrodė irgi labai gražiai, bet video sveikinimą man siuntė guldamasi miegoti, nelabai apsirengusi, tai kam čia tų pašalinių minčių).