Sveikinimų lavina nugarmėjo, žmonės atgal į ofisus – bet bučiuotis tris kartus į skirtingus žandus (ne ta prasme, kad būtybės trižandės, bet kad pakaitom į vieną, į kitą ir vėl į tą vieną, kuris jau pasidaro kitas ) – galima iki Trijų Karalių.
Aš su sveikinimais nesuspėju – ir nelabai stengiuosi, dėl ko kartais jaučiuosi nejaukiai, ypač kai pagalvoju apie žmones, kurie mane pasveikinti prisiminė. Tai šįmet jaučiuos radusi labai elegantišką išeitį, ačiū Ievutei už nerealiai įskaitytą tekstą kurį pridengiau Kotrynos Žukauskaitės elniu. (Ievutė atrodė irgi labai gražiai, bet video sveikinimą man siuntė guldamasi miegoti, nelabai apsirengusi, tai kam čia tų pašalinių minčių).
Kotryną Žukauskaitę atradau atsitiktinai užėjus į Mint Vinetu, kur ant sienos kabojo jos troleibuso posteris – kai pamačiau – tai net negalėjau išeiti, kol nesugalvojau, kam turėčiau jį padovanoti, nes man tai tikriausiai niekas jo padovanoti nesugalvos, ne visi man dovanojantys į Mint Vinetu prieš Kalėdas užklysta:
Bet elnias, aišku, akivaizdžiau atitinka linkėjimo turinį ir geriau užpildo jutūbinį rėmą. Tai tokie vat trigubi bučkiai – tiems, kam nespėjau atsakyti į kalėdinius ir naujametinius sveikinimus, nes nenorėjau bet kaip, o Ievutės ir Kotrynos reikėjo sulaukti.
Polėkio, žodžiu, linkiu – ir visos kito iš elniško Ievutės rinkinio.
Taip galėjo atrodyti pirmasis Vilniaus troleibusas, kurio maršrutas siekė Antakalnį ir to maršruto atidarymą liudijo mano mama. Tada jis buvo tikra svajonė apie geresnį gyvenimą, o dabar – prisilietimas prie nėriniuotos mamos jaunystės….
Jurga