Lietuvoj – Puslapis 3

#beskambučio

bty

Nu net gėda, kad žmogus esi taip lengvai triggerinama būtybė… Tiek metų evoliucijos, apšvietos, darbo su savim, kaip rūšim ir individu – ir vistiek, pamatai antipavlovišką (!) hashtagą #beskambučio, paskaitai, kad spektaklio premjera tavo mokykloje, primeti, kad tą vakarą dar būsi Vilniuje – ir žiūrėk, jau stumi savininkišku mostu centrinio įėjimo duris, įėjus per garsiai aiškini, kad rūbinė tai yra apačioj, kam šovė į galvą paltus kabinti pirmąjame priestato aukšte. Paskui sodini vaiką ant palangės, ant kurios tiek visko būta – ir jau beveik galėtum eiti namo: Toliau skaityti „#beskambučio”

Sielos organo Lokis: kai jauties kaip Mongolija

Žinot, kaip būna, kai žiūrit į vaiką ir jums atrodo, kad jis iš akies luptas tėvas. O šalia stovinčiam bičiuliui tas pats vaikas atrodo žiauriai panašus į mamą. Ir abu gi esat teisūs: tiesiog į skirtingus dalykus žiūrit – vienas, pvz, į nosį, kitas į skruostų duobutes.

Tai čia dabar apie tą Nacdramio Lokį:

Lokis_bilietas

į kurį pluošėm iš lėktuvo per šaukštais, lašiniais ir vilnonėmis kojinėmis užkimštą Gedo prospektą – kodėl kai tik aš Vilniun, tai būtinai ten Tautų mugė? – normatyvas 55 minutės nuo lėktuvo leidimosi iki spektaklio pradžios seniai užskaitytas įveikiamu, tai nesikreipsim į Kultūros Ministeriją, kad grąžintų spektaklių pradžias į „prie ruso” lygį. Nors man patikdavo septintą valandą į teatrą ateiti, dar dešrelių po darbo kur nors Žuvėdroj spėdavai suvalgyti. Nu bet – kiti laikai, kiti papročiai. Toliau skaityti „Sielos organo Lokis: kai jauties kaip Mongolija”

Irena. Dialogo karžygė.

bty

Šitos knygos pristatymo laukiau taip labai, kad būčiau gal sėdus ir skridus vien jame sudalyvauti. Bet reikalai nesusiklostė – pirmąjame pristatyme sudalyvavau tik laišku, per atstumą , o knygų mugės metu kažkodėl slidinėjau. Ne ant Liepkalnio.

Knygą su dedikacija gavau, o vat kad apturėčiau malonumą klausyti, kaip Aurimas su Irena gyvai viens su kitu šneka – tai jį teko pasiorganizuoti. Pasiorganizavom, aišku, bet sutikau gatvėj Nerijų, išsižiojau apie artėjantį malonumą – ir man į paširdžius smogė generation gap’as. Turbūt natūralu, kad užaugo karta, kuriai jau reikia papasakot, kas yra Irena Veisaitė. Objektyviai puikiai apie Ireną ir Aurimą surašyta Bernardinuose padėtoje leidyklos „Aukso žuvys” informacijoje.

Aš apie Ireną kalbėt galiu tik subjektyviai. Ir todėl, kad man pasisekė augti kaip jos kaimynei – nors tada Irenos, tiesą sakant, nepažinojau. Į jos – beje, ir Romeno Gari – kiemą per gatvę eidavom pirkti pogrindinių ledinukų – tokie namudiniai cukriniai gaideliai ant pagaliukų, buvo skaidrūs kaip gyvenimas, koks jis turėtų būti. Toliau skaityti „Irena. Dialogo karžygė.”

Kulinarinės Šiaurės vasaros nuostabybės

Ką tik aprašiau mane šįmet ištikusią Šiaurės vasarą, mano Biržų tėvonijoje reguliariai vykstantį literatūrinį foruma, bet turiu sudėlioti šitą tekstą kaip išnašą, iš dalies tam, kad būtų aišku, kodėl pavėlavom į Lenos Eltang skaitymus. Nu ir šiaip esu skolinga porą nuotraukų savo tėčiui ir Jurgai – Šiaurės vasaros nuotykio bendraselfininkiams:

dav

Vasaron ekipažą vežiau aš – savo murzinu Opel Zafira, tai ir sąlygas, bent pradžioj, diktavau aš. „Važiuosim per Kavarską”,- sakiau aš, susirinkusi bendrakeleivius Vilniuje 15 val. Nes valgiau tik pusryčius ir tuos Dzūkijoje, Vilniuj ieškoti maisto nebebuvo laiko, o Kavarskas garsus koldūnais (man dar atrodė, kad ir mergom, bet šita info nepasitvirtino, sugūglinus Kavarsko mergas gavau nuorodą į straipsnį apie tai, kad alaus bokalu vyrą sumušusi Kavarsko gyventoja nuteista dviems metams.)

Toliau skaityti „Kulinarinės Šiaurės vasaros nuostabybės”

Egodokumentiška Šiaurės vasara

I. Priešistorė. Invazinė.

Negalėjau apsispręst, kurią nuotrauką palikt.

Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1]. Toliau skaityti „Egodokumentiška Šiaurės vasara”

Tavo balsas ateina iš jūros

Provincija (14)

Dabar jau nuobodžiai užaugau ir taupau gyvybines jėgas užmindama ant gerklės iki tol laisvai kultivuotam karštakošiškumui. Todėl tiesiog nesileidžiu į pokalbius apie lietuvišką pajūrį ir su niekuo nenoriu jo lyginti. Myliu ir tiek – ne kaip iš pirmo žvilgsnio, o pastovia 48 m. senumo sezonine meile.

Nu bet tiesa yra tai, kad vietos, kuriose ta meilė gimė augo ir skleidėsi yra beveik nebepasiekiamos – Jūratės gatvėje nebėra tetos Ramunės, o Gintaro muziejaus pusrūsiuose – kai ateidavau po pusryčių užgulti bronzinio liūto karčių, niekas iš aplink besifotografuojančios chebros netikėjo, kad aš ten gyvenu – sako, kad jie jau nebenaudojami kaip Dailės muziejaus poilsiavietė. O jei ir būtų, nebeturiu nieko Dailės muziejuje, kas mane į ten pasiimtų.

Tai dabar, kai ištaikau sau tas 3-7 sezoninės meilės dienas, duriu tiesiai taškelin gubojose tarp Nemirsetos ir Karklės. Nes ten yra Silvos ir Laimučio Provincija, o joje – tobulas atsarginis išėjimas iš bet kokių vietų, įpročių ir rolių, kuriose kada nors norėjai nebebūti :

Provincija (16)

Toliau skaityti „Tavo balsas ateina iš jūros”

Trys vėlinių stotelės

Taip atsitiko, kad savo vilnietiškus kapus apšokom iš anksto ir radijo įspėjimai apie sudėtingas padėtis Lietuvos keliuose neįkvėpė antrąkart mestis Antakalnin, kaip Brodan – į kitus pažiūrėt ir savęs parodyt.

Bet žvakučių turėjom, trokštančių jas degiot taip pat, todėl suderinom tradicinį atostogų žygį dar nemintais Dzūkijos Nac Parko takais su ieškojimu vietų, kur tas savo žvakeles galėtume prasmingiau uždegti. Juolab doriausia internetų Elė davė sektiną pavyzdį:

ele_velines

Partizanai mintyse sukosi ir mums. Bet iki Kazimieraičio slėptuvės su dviem pradinukais per darganą ir miškovežių suvartytus miško keliukus manėm sunkiai nusikasiantys. Tada prisiminiau, kad Molėtų marše nesudalyvavau tik dėl to, kad tuo metu kilau į dangų. Bet sykis toks jau likimas, tai Molėtai be manęs turbūt ir toliau apsieis, o va kur artimiausia žydų žudynių vieta žiūrint iš kaimo, kuriame jau tiek laiko gyvename – kaip tik atėjo laikas pasiklausti. Toliau skaityti „Trys vėlinių stotelės”

#vėltieestai bei Ai-tri Lietuva

ilvesas-pitch

Rytas po rinkimų nakties, Aitrios Lietuvos* skandalas – o į mano darbinį paštą krenta estiškas pareiškimas: ateikit, Europa, Estija duos jums pamokų, kaip organizuoti e-valdžios paslaugas, ir įkvėpimo duos irgi.

Toliau skaityti „#vėltieestai bei Ai-tri Lietuva”

Kategorija: Lietuvoj

#beskambučio

Like this:

Sielos organo Lokis: kai jauties kaip Mongolija

Like this:

Irena. Dialogo karžygė.

Like this:

Kulinarinės Šiaurės vasaros nuostabybės

Like this:

Egodokumentiška Šiaurės vasara

I. Priešistorė. Invazinė.

Like this:

Tavo balsas ateina iš jūros

Like this:

Trys vėlinių stotelės

Like this:

#vėltieestai bei Ai-tri Lietuva

Like this:

dalinkis:

Like this:

dalinkis:

Like this:

dalinkis:

Like this:

dalinkis:

Like this:

I. Priešistorė. Invazinė.

dalinkis:

Like this:

dalinkis:

Like this:

dalinkis:

Like this:

dalinkis:

Like this: