I. Priešistorė. Invazinė.
Biržus visada laikiau savo tėvonija. Net tada, kai juose dar nebuvo mano tėčio pavardės gatvės, buvau įsitikinusi, kad jie priklauso mano močiutei, primadoniškai Biržų dantistei su privačiu kabinetu prie pat Pašto. Tas yr labiausiai centrinis Biržų pastats, į kurį įsirėžtų kiekvienas čia atvykstantis tarpmiestinis autobusas, jei vairuotojas nesusizgribtų pasukti vairo, kad sėkmingai praslystų kilometrą kairėn iki autobusų stoties[1]. Toliau skaityti „Egodokumentiška Šiaurės vasara”