<…> Mano įsitikinimu, vienintelis variantas, kuris užtikrintų mokyklos istorijos tęstinumą yra sugrąžinti jai kunigaikštienės Birutės vardą. Ir nėra sąžininga, kad vyriškoji mokyklos dalis – Vytauto Didžiojo gimnazija – išlaikė visus istorinius pavadinimus, o šonkaulinės Birutės tęstinumui dedamas taškas. <…>
Man atrodė ypatinga eiti į tą pačią mokyklą, kurią baigė mano mama. Ir kur mano močiutė medicinos sesele dirbo. Ir kai atėjo laikas leist į mokyklą pirmąją mūsų su klasioku dukrą – buvo didelė pagunda ketvirtos kartos atstovę per tą pačią pilkąją salę praleisti. Bet jau buvo stojusios suslo-sutemos, tai metėm vaiką į Gerą pradžią, o kai mokyklon žengė kitos trys – tai jau visai kitur gyvenom, dilemos nebebuvo.
Toliau skaityti „Keturių kartų Salomeika. Rekviem Vytauto šonkauliui.”