Brodskį skaitančio Baryšnikovo į Londoną važiuoji žiūrėti tyčia. Ir gaunasi nelabai: daug vystančios narciziškos senatvės ir tiesmukumu žeidžiantys režisūriniai sprendimai. Tobulą Brodskio poeziją Baryšnikovas skaito gerai, bet nesijaučia, kad spektaklio pridėtinė vertė atsvertų vertę Eurostaro bilieto. Užtat netyčia – nes ką labai veiksi prieš spektaklį – atrandi Makiko Nakamurą.
Savaitgalius Briuselyje galima leisti spalvingai (žr.viršuj), o galima – kultūringai. Kai susigalvoji, kad laikas kultūringam tautiškam savaitgaliui, tai ryte nueini parašyti nacionalinį diktantą, o vakare – pažiūrėti OKT „Žuvėdros”, nes atvažiavo į Bozarą teisingu laiku, ne kaip gruzinai, kurių spektaklis buvo atidėtas dėl molenbekinių neramumų – kabo vis dar bilietai pas mane ant sienos, ketvirtas mėnuo kaip, gal kada sužinosiu, kaip sakartveliškai jaunystei skauda.
Čia ne baltas triušis iš Alisos stebuklų šalyje, čia Šarūno Saukos „Plikledis”. Nežiūrint formatų kataliojime pasimetusios iliustracijos kokybės, jis puikiai reziumuoja man iš dangaus nukritusį sausio savaitgalį Vilniuje. Dvi dienos ir: Mamonovas – check, pusryčiai Town (pirmąkart) – check, Uberis (pirmąkart) – check, 1975 m. Linkolnas su vairuotoja (pirmąkart) – check, Sauka NDG – check, Pinavija su Napoleonu (must) – check, Theaomai su Karamazovais (pirmąkart) ir House of Puglu (pirmąkart) – check, check, pusryčiai Stebukluose 8 val.ryto (must) – check, būti šaukiamai orouoste per garsiakalbį – check.
Vienintelis, ko jaučiuosi nepadariusi – ir vėl nepažiūrėjau Gabrielės Urbonaitės Plaukikės Vilniaus oro uosto kino salėje. Ttikiuosi, trumpametražius lietuviškus filmus ten rodys ir rodys, kada nors specialiai anksčiau atvažiuosiu.
Apsiskelbiau patekusi kultūrinio cunamio akin: tai gal reikia truputį apipasakoti. Cunamio epizodai buvo trys. Ir kulminacija. Bandau chronologiškai.
Pirmasis, „Lietaus žemės”, epizodas tai jau ir Delfyje buvo aprašytas, dėkui spec.ruporui “mano EP” ir tam faktui, kad atvežė Atvirą ratą Radvilė Morkūnaitė. Mūsu su Nr.3 net nuotraukos yra, ir šįkart aš, ačiū estetikos dievui, jau nebe stambiu planu. Taip ir buvo, kaip Delfis pasakoja: spaudėm ašarą visi ten susėdę, man jau netoli buvo ir balsu pratrūkti, bet kadangi Nr.3 vis užduodavo klausimų, tipo „ar jis komunistas“? ir „kas yra marksas?“ – tai gerklėj stringančius kamuolius atkosėdavau. Toliau skaityti „I cunamio epizodas. Lietaus žemė.”