Vejuos iš paskos Mokytojo dieną – šįmet ir mūsų šeimoje, po tam tikros pauzės, atsirado mokyklinių pedagogų. Bet pradėsiu nuo tų, kurių kontūras sklaidosi praeities ūkuose.
Labiausiai ūkuose mano promočiutė Elena Cumftaitė Nastopkienė. Ta pati, kurios telefono numeris Biržuose buvo 83. Netikit, eikit į Maironio muziejų, kai aš buvau, dar buvo galima pavartyti 1930 m. Lietuvos telefono abonentų knygą:
Puikaus Biržų fotografo Petro Ločerio dėka, galim pasižiūrėti į gyvenime nesutiktą promočiutę, mokinių apsupty, 1927 metai, priešais ją klūpo, man rodos promočiutės dukra, mano tėčio teta Halina Nastopkaitė dar-ne-Korsakienė.
Šiaip iš penkių mano proprosenelio Martyno Cumfto dukrų keturios buvo kalbų mokytojos. Kaip puikiai apsisuka istorijos ratas! Penkta karta – ir profesija vėl genetiškai prasimuša.
Penktoj kartoj profesija prasimušė Vilniuje, mokykloje, kurioje, pagal kitą šeimos liniją, koridorius zulino dar trys kartos prieš – bet čia kita istorija: keturių-kartų-seimos-salomeika-rekviem-vytauto-sonkauliui/.
Šitą gi tekstą sėdau rašyti, norėdama vėl pargrįžti į Biržų ūkus. Mano ištikimas vaikystės pasakorius, už rankos prie ežero vedžiotojas, mano Biržų diedukas lituanistas Stanislovas Stonkus – ant kurio kapo vis dar randu gėlių krepšelių su užrašu: nuo auklėtinių. Dieduko kadais nebėra, bet žinot, kas vis dar yra? Ogi jo Mokytojo stalas. Parsivežė jį atsikraustydamas į Biržus iš Anykščių, sakė, kad stalas dar mena ir Antaną Vienuolį. Nuotrauka apačioje rodo, kad stalas, žinoma, mena patį dieduką Stanislovą Stonkų ir jo gyvenimą su močiute Marija Žalyte Nastopkiene Stonkiene. Veiksmas vyksta antrame aukšte namo prie pat Biržų pašto, dabar ten įsikūręs soliariumas. Kodėl man atrodo, kad fotografuoja dieduko bičiulis tų laikų pagrindinis Biržų fotografas Zenonas Meškauskas?
Kažkokiu teisingu paskirstymu stalas atiteko man ir pradėjo savo daugiausiai-gyvenime-keliavusio-stalo karjerą. Anykščiai-Biržai-Vilnius-Briuselis, daug kur ne po vieną kartą. Jei netikit, paklauskit Mariaus iš Kraustymo komandos, kaskart kraipančio galvą, kai reikia samdyti liftą, nes kitaip, kaip per langą, stalo į namus neįkelsi.
Bet manau, kad dabar stalas surado labai teisingą vietą, kur galiausiai galės nurimti. Kabeliuose, kunigo rezistento Jono Lauriūno klebonijoje, pogrindinės kunigų seminarijos patalpose. Galimai kunigo Lauriūno kėdė beigi etažerė labai tinka stalui į kompaniją. Gaila, kad gyvenimuos nusibarstė dieduko VEF’as, kuriuo, pasirėmęs alkūnėmis į tą patį stalą, gaudydavo Amerikos Balso žinias, per kurias sužinodavo šį bei tą pranešta per Katalikų Bažnyčios Kroniką, prie kurios leidimo svariai prisidėjo kunigas Lauriūnas.
Tik nesakykit, kad daiktai neturi atminties ir kad gyvenime viskas atsitiktinumas. Su mokytojo diena!