Martyno Cumfto dovana Kęstučiui Nastopkai

Šiandien yra paskutinis mano atostogų antradienis, penktasis skaičiuojant nuo pirmojo, kai mirė mūsų su Kristina tėtis Kęstutis Nastopka. Pati ta diena apsivilkti žalią tėčio poezijos pavasario maikę – taip ją mėgo, kad į ankstesnes mano užuominas, kaip labai ji man patinkanti, atsakydavo – dar ne dabar – ir atsisukti veidu į jurginus, šitiek per šias penkias savaites minėtus:

Po truputį sklaidosi tas šviesus meilės ir nemirties ūkas, tėtį mylėjusių, gerbusių, vertinusių mokinių, kolegų, draugų, artimųjų mintys ir žodžiai, šiek tiek paminkštinę aštrius netekties kampus. Ilgai dar grįžinėsime ieškoti to ūko čia: https://namop2.com/2024/08/25/kestucio-nastopkos-linkai-nemirtis/, patį Kęstutį, kaip gyvą, išsišaukinėsime per čia: https://namop2.com/2024/08/25/kestucio-nastopkos-linkai-gyvenimas/

Išeidamas tėtis suvedė mus su daugybe naujų draugų, magnetu pritraukė toliau nusibarsčiusius giminaičius, likimo pirštu nuviliojo mane į Nemunėlio Radviliškio Evangelikų reformatų bažnyčią, kad susitikčiau su ją stačiusiu ir joje ganytojavusiu savo proproseneliu Martynu Cumftu. (Iš Martyno Cumfto aštuonių vaikų viena tapo Elena Nastopkiene, kuri pagimdė mano senelį Valentiną Nastopką, o ten jau, už posūkio, per Valentino sūnų Kęstutį Nastopką išsiridenau ir aš.)

Čia tik kokį nors trigubą antisemiotinį skiepą gavusiam gyenimo prašalaičiui gali pasirodyti atsitiktinumas, kad vykdydama haiku išreikštą, tėčio valią:

vėliau šiek tiek jo paties modifikuotą (žr. https://siaure.lt/esu-birzenas/ ):

skambinau Biržų evangelikų reformatų kunigui, manydama, kad būtų padoru pranešti, kad į jo kapines pagrąžiname pelenus. Biržų kunigas atostogavo, automatiniame atsakyme buvo nurodyti du vardai, antro nė neprisimenu, nes juk aišku, kad iš principo agnostiniais būties šalikeliais per gyvenimą žygiavusį tėtį, jo pargrįžime į Nastopkų glėbį turėjo palydėti ganytojiškai tiesioginė tėčio prosenelio Martyno Cumfto įpėdinė, Nemunėlio Radviliškio bažnyčios kunigė Sigita.

Pora dienų iki tol apie mus turbūt nieko nežinojusi kunigė prie kapo pasakė puikią semiotinę kalbą: priminė ieškoti prasmės ir ženklų. Ir dar priminė, kad tėtis baudėsi perrašinėti Bretkūno bibliją. Susižvalgėm, pagūglinom – akurat:

<…>Aš tada buvau kurso komjaunimo organizacijos sekretorius, reikėjo kažkokios veiklos, ir Lebedžio įkvėpti mes kreipėmės į fakultetą, kad reikia dirbti naudingą komjaunuolišką darbą – perrašyti ir parengti spaudai Bretkūno Biblijos vertimą. Vėliau fakulteto partiniame susirinkime mes buvome baisiausiai išjuokti, kad komjaunuoliai siūlosi nurašinėti Bibliją. <…> žr. Semiotinis meistrautojas: Kęstutį Nastopką kalbina Arūnas Sverdiolas ir Saulius Žukas  

Tai ačiū proproseneliui Martynui Cumftui už tokią dovaną palydint provaikaitį Kęstutį Nastopką į vaikaičio Valentino Nastopkos glėbį. Mums ta proga reiks dažniau Nemunėlio Radviliškyje lankytis, kapus ir ten patvarkyt reikia, ir giminės istorija domėtis irgi. Suprantu, kad vis daugiau kas tais įvairiaspalviais jurginų žodžiais man šypsosi. Bandysim visus atpažinti.

P.S. Nelabai galiu verbalizuoti kaip, bet jaučiu, kad labai į temą ir kita šios nakties dovana visiems mums, šiauriop žiūrintiems lietuvos gyventojams. Man užieškojus, iš kur pareina tas nuostabus 2018 m. tėčio žvilgsnis, klajojantis Repšio freskomis prie baltų katedros, Viktorija Jankutė padarė viešai prieinamu visą filmą Youtube. Jis, žinoma, subalansuotas tiems, kieno gyvenimus prabraukė Kęstutis Nastopka, Knutas Skujeniekas irba Vladas Braziūnas, bet man rodos, kad jis yra apie daug daugiau. Tiesiog puikus dokumentinis filmas apie lietuvių ir latvių nenusaldintą bendrystę.

Daugiau apie Kęstučio protėvius – įskaitant Martyną Cumftą – žr. tinklapyje https://nastopkos.wordpress.com/