Šiandien yra diena kalbėti apie Helgę Rinholmą. Mano tėčio Kęstučio Nastopkos ir mamos Violetos bičiulį iš šaltojo karo laikų, geležinę uždangą atakavusį knygomis, žymėtomis flomasteriu ant priekinės nugarėlės – kad saugumas nesulaikytų ir nepavogtų Maskvos bibliotekoms. Būtent šiandien jį miniu todėl, kad laikau rankose lygiai prieš 54 metus rašytą laišką. NORVEGO, sėdinčio Indianoje, Bloomingtono universiteto bendrabučio kambaryje ir klausančio Dolskio plokštelės, kurią jam paskolino kažkokia lietuvė. „Ir ilgesys toks darosi!” (nusikelti laiško pdf’ą galima iš čia: helgerinholm-19710327.pdf, bet jei spausit ant kiekvieno puslapio nuotraukos, ji irgi išdidės. )
Kad Helgę iš užmaršties Vilniaus senamiestin ištraukė mano tėtis, savo pirmojo gimtadienio nebe šioj žemėj proga – rašiau prieš porą savaičių:
Artėjant pirmam mano tėčio, Kęstučio Nastopkos, gimtadieniui, per kurį vyną gersime jau be jo, man ima rodytis, kad turbūt visai neblogai jis toj anapusybėj prasisuko. Esu visai tikra, kad, vos kojas apšilęs, darė čierką su Knutu Skujenieku – žr. užfiksuotą apšilimo judesį ketvertą metų anksčiau.
O lapkričio pabaigoj Daliai Elenai pranešė, kad jam jo paukštė buvo sugrąžinta:
Ta žinutė, apie paukštę, aišku šiek tiek sofistikuota, bet dar sudėtingesniu būdu Kęstutis mums pranešė galiausiai sutikęs savo bičiulį knygofilijos pagrindu – norvegą Helgę Rinholmą – Helgei tėčio ten teko laukti nuo 1990-ųjų.
Ne atsitiktinai gi Jurga Katkuvienė sugalvojo pasišnekėti su manim ir Kristina tema Tėčio biblioteka (rezultatas – publikacija ŠAtėnuose) ir ne atsitiktinai atminty man iškilo kelios knygos iš begalinių namų bibliotekos lentynų, ant kurių priekio (ne nugarėlės) tuomet taip geistinu flomasteriu buvo užrašyta HELGE.
Nu bet kas tas Helge? Klausė manęs Jurga. Po to, kai gūžtelėjau pečiais, o Jurga neatlyžo, paklausiau mamos – iš jos gi knygų lentynos jis mano atmintin įsirangė.
Su Helge mano mama susipažino, kaip ji sakė, Garelio antikvariate – dabar Domininkonų gatvėje kažkokie gal piligrimų namai. Buvo jiedu su tėčiu, sakė, ištroškę knygų medžiotojai laikais, kai ypatingesnių knygų, o dar užsienio kalbom, nelabai kur galėjai gauti. Tai ir tikrino antikvariatus . Ta pažintis su tuo metu Lietuvoje slavistiką, o gal baltistiką, o tikrai ir lietuvių kalbą studijavusiu Helge – virto į gražią bibliofilinę draugystę- tarp Violetos ir Kęstučio iš vienos pusės ir norvego Helgės, nemažai po pasaulį besiblaškiusio ir jaunam amžiuj Stokholme numirusio.
Ta proga mama atrado porą Helgės rašytų laiškų. Stulbina ne tik neįtikėtinai sklandi lietuvių kalba, bet ir persiėmimas lietuviška pasaulėjauta: rašydamas iš Blumingtono universiteto Indianoje aprašinėja savo bendrystę su lietuviu diaspora Čikagoje iki tiek, kad ir jį apimantis ilgesys kambary besiklausant Dolskio, žr paskutinę pastraipą:
Semiotikams – o gal ne tik jiems – gal bus smagus Helgės susižavėjimas kažkokiu semiotiniu žurnalu/laikraščiu, kuris Helgei atrodė visiškas raritetas. Taip pat mini, kad Indianos Universitetas pradeda domėtis Lotmano darbais:
Internete apie Helgę nerandam daug. Jurga aptiko Helgės pėdsaką Metų publikacijoje, kurioje Judita Vaičiūnaitė atiduoda švelnumo ir pagarbos duoklę jau išėjusiai Janinai Degutytei: https://www.zurnalasmetai.lt/?p=10984
Aš radau straipsnį Lietuvių Visuotinėje enciklopedijoje, iš kurio sužinojau, kad buvo išvertęs Kukutį į švedų kalbą: https://www.vle.lt/straipsnis/helge-dagfin-rinholm/
Nuotraukos taip ir nebūtume turėję, jei nebūčiau aptikus pradžios Helgės nekrologo, skelbto net nelabai suprantu kur. Užsiprašiau tęsinio, gal kada pareis. Bet iš to, kiek matosi, mane pribloškė faktas, kad gimė Helgė Lofotenuose, o užaugo Kristiansande ir tai yra lygiai dvi vietos Norvegijoje kuriose aš esu buvusi, o į Krsitiansandą tai išvis kasmet pargrįžtu. Kitą kartą reiks apsilankyti Kolsbergveien 18.
Tėti, Helge, džiaukitės vienas kito bendryste anapusybėj, mes judu abudu paminėsime rytoj Mint Vinetu.
P.S. Ką tik gavau Donato Petrošiaus eilėraštį, skirtą Kęstučiui Nastopkai – ryt vakare paskaitysim ir jį:
EDIT:
Kaip žadėjau, vasarą, tradiciškai viešėdama Kristiansande susiradau tą namą Kolsbergveien 18, iš kurio prieš pusšimtį metų į Vilnių skriejo atvirlaiškis. Namie nieko neradau – ant namų durų ir pašto dėžutės Hanso ir Gerdos Siorensenų vardai, o namą baigia užgožti suvešėjęs sodas. Galvojau, gal parašyti tiems Siorensenams – bet iškart neprisiruošiau, tai nežinau, ar kada prie to grįšiu. Greičiau gal grįšiu į tą namą ateinančią vasarą – gal rasiu ką namie.
