Agnės kalba sakyta proprosenelio Martyno Cumfto statytoje Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčioje, Kęstučio Nastopkos ir Ingridos Korsakaitės mirties metinių proga.
1. ATBAIGIMAS
Praėjo metai, kai nebėra mano ir Kristinos tėčio Kęstučio Nastopkos nei jo pusseserės, Radvilės mamos, Ingridos Korsakaitės. Abu jie buvo Martyno Cumfto proanūkiai, Elenos Cumftaitės ir Petro Nastopkos anūkai. Praėjo metai – bet suvokimas, kad negrįžtamai nebeturiu tėčio ir su tuo susijęs neviltingas ilgesys realiai mane ištiko tik prieš porą savaičių, kai pirmąkart per savo gimtadienį, nesulaukiau jo sveikinimo skambučio. Po to Radvilė FB paskelbė įrašą apie Ingridos[1] mirties metines, kuriame citavo Rabindranatą Tahorę:
Nurimk, širdie, tegul atsiskyrimo mirksnis būna mielas.
R.Tagorė, Sodininkas/61 iš anglų k. vertė Vytautas Nistelis
Tegul nebūna tai mirtis, bet atbaigimas.
Ši ATBAIGIMO sąvoka man buvo tobulas taškas, susitaikant su tėčio – ir kitų artimųjų nebūtim, tegul ji bus kodas ir mūsų šios dienos renginiui.
Pats žodis ATBAIGIMAS matomai reikalauja paaiškinimo. Aš jį suprantu kaip priešingybę fast-forwardinimui, t.y. kaip magnetofono juostelės atsukinėjimą atgal, iš to, kas rodėsi pabaiga, į pradžių pradžią. Kęstučio Nastopkos ir Ingridos Korsakaitės ATBAIGIMAI grąžina mus iš Vilniaus, per Biržus į Rinkuškius ir, galiausiai, čia – į Nemunėlio Radviliškį, kur atsiremiam į judviejų prosenelį Martyną Cumftą, pastačiusį šią bažnyčią.
Į čia, į savo senelį Martyną Cumftą atsibaigia ir mano tėčio dėdė – Nijolės, Liudos ir Astros tėtis – Liudomiras Nastopka, kurio tekstais remdamiesi atkūrinėjam šeimos istoriją ir talpiname ją tinklaraštyje nastopkos.wordpress.com.
2. Martynas Cumftas
Mano šios dienos kalbėjimo tema – Martynas Cumftas ir kaip iš jo išsirutuliojo Kęstutis ir Ingrida, o, galų gale, visi mes – kurie anksčiau ar vėliau į jį atsibaigsime.
Taigi, Martynas Cumftas, tikriausiai jau trečios, jeigu ne ketvirtos kartos vokietis gimęs Šiaurės Lietuvos žemėje, po to kai Žečpospolitos karalius Augustas Saksas užsikvietė savo tėvynainius Saksonijos vokiečius atgaivinti švedų karų ir maro nuteriotą Biržų kraštą. Gimė Martynas Cumftas 1831 m. lapkričio 23 d. devynioliktu, paskutiniu, savo motinos Elvyros Dorotėjos, mergautine pavarde Von Reuter, vaiku. Iš pirmo žvilgsnio sukrečianti mintis, kad proprosenelis galimai sėsdavo už vakarienės stalo su dviem futbolo komandom, vienok, nėra teisinga – Martyno mama pirmus 16 vaikų sugyveno su savo pirmuoju vyru – dėdės Liudomiro nuomone jo pavardė buvo Jansonas, bet aš turiu priežasčių manyti, kad jis buvo Fišeris,- o jam mirus, ištekėjo už Gabrieliaus Cumfto ir turėjo dar tris vaikus. Be to, kad dalis vaikiukų mirė kūdikystėje, vyriausieji Martyno įbroliai buvo už jį vyresni beveik trisdešimčia metų, tai prie to paties stalo jau nebesėdėjo.
Gimė Martynas Cumftas (1831 lapkr 24- 1895 liep 5) labai silpnas, todėl ne tik gavo papildomą vardą Gothelbas (DievePadėk), bet ir buvo pakrikštytas artimiausiai esančio protestantų dvasininko. Artimiausiai būta evangeliko reformato – beje, Nemunėlio Radviliškyje – todėl šiaip jau liuteronų šeimoje gimęs Martynas susisiejo su šiek tiek skirtinga konfesija. Kas galiausiai išėjo labai į gerą tiek jam pačiam, tiek jo senyviems tėvams, nes būtent Biržų krašto evangelikams reformatams galėjo būti skirta Radvilų stipendija, kuria Martynas pasinaudojo pradžioj baigti Kėdainių arba Slucko gimnaziją, o po to ir Tartu – tada vadinto Dorpatu – Universitetą. (Tomis Radvilų stipendijomis pasinaudojo ir visi Martyno sūnūs, o taip pat, mūsų šakos iniciatorius Petras Nastopka ir jo sūnūs, Martyno anūkai, – bet apie tai, jei nepamiršiu, toliau).
Su pagyrimu baigęs teologijos mokslus Dorpato universitete, Martynas Cumftas dar metus tobulinosi Vokietijoje, tada atliko praktiką prie vyresnio kunigo Vilniaus krašte, kol, galų gale, gavo paskyrimą į Nem.Radviliškį, su kuriuo ir susiejo visa savo gyvenimą.
3. Sinodas
Bet gyvenimo, net ir Nemunėlio Radviliškyje, nenugyvensi vienas. Laimei, reformatai savo jaunimo šiuo klausimu nepalikdavo likimo valiai. Žymesnių šeimų jaunimas sau porą susirasdavo Sinodo sesijos metu. Sinodas – aukščiausias evangelikų reformatų bažnyčios valdymo organas, vykdavo Vilniuje, per Jonines, tęsdavosi keletą dienų. Brandiems sinodo nariams posėdžiaujant, jaunimas sąlyginai linksmindavosi ir ieškodavosi tinkamos poros. Veiksmai vykdavo Vilniaus reformatų bažnyčioje Pylimo gatvėje ir aplink esančiuose sinodui priklausančiuose namuose. Man, kaip auklėtinei mokyklos, kuri nuo tos reformatų bažnyčios nutolusi keliais šimtais metrų, menančiai tuos laikus kai bažnyčioje veikė Kronikos kino teatras, kur nusipirkęs vieną bilietą, galėjai, kad ir visą dieną sėdėti tamsoje, tenkindamas vienokius ar kitokius, galimai ir romantinius poreikius – smagus yra faktas, kad mano proprosenelis, vokietukas iš šiaurės Lietuvos, būtent ten susirado mano proprobobutę – Emiliją Mandzelovską, ilgametės kunigų giminės palikuonę iš Gardino gubernijos.
5. SUKILIMAS (1863)
Jaunųjų Cumftų gyvenimas Nemunėlio Radviliškyje buvo beįgaunąs laimingą pagreitį, kai kilo nauja Lenkijos sukilimo prieš rusų priespaudą banga. Daug žiaurių mūšių vyko Biržų girioje, daug ginkluotų sukilėlių blaškėsi po apylinkes, parapijos vyrai irgi stojo į sukilėlių gretas – „suklaidintiems“ valstiečiams caras skelbė amnestiją. Martynas Cumftas atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Viena vertus – kaip ganytojas, atsakingas už parapijiečių likimus, turėjo platinti iš sakyklos žinią apie amnestijos galimybę, susigrąžinti iš miškų vyrus į įprastinį gyvenimą – po caro letena, kaip gi, bet jau darėsi aišku, kad sukilimas pralaimėtas. Antra vertus – toks kapituliacinis skelbimas buvo smerkiamas kaip nepatriotiškas. Vis tik nugalėjo Martyno Cumfto ganytojiški įsipareigojimai, žinias apie amnestiją iš sakyklos Martynas Cumftas skelbė, ką žinai, kiek žmonių išgelbėjo nuo katorgos ar galvos padėjimo Biržų girioje, gal ir tarp mūsų yra tų išgelbėtųjų palikuonių. (Caras tai ne bolševikai, duoto amnestijos žodžio laikėsi.)
6. Ordino atsisakymas ir bausmė
Tuomi politinė kontraversija nesibaigė. Siekdama toliau skaldyti ir priešinti vietos bendruomenę, caro valdžia paskelbė apdovanosianti Martyną Cumftą ’’Vladimiro III laipsnio“ ordinu už sukilimo nuotaikų raminimą savo parapijoje. Nežiūrint to, kad toks ordinas teikė paveldimos bajorystės teisę ir kitas privilegijas, Martynas Cumftas negalėjo priimti apdovanojimo, kurio motyvas fundamentaliai kirtosi tiek su patriotinėmis jo žmonos nuostatomis, tiek su jam svarbia tų laikų ir tos vietos viešąja nuomone – ir jo paties įsitikinimais. Martynas Cumftas ordino atsisakė, šį savo žingsnį motyvuodamas tuo, kad, nors kaip kunigas ir parapijos ganytojas, jis nepritaręs sukilimui prieš vyresnybę ir kraujo praliejimui, bet taip pat nepritariąs ir žiaurumui, taikomam sukilėliams, ir todėl ordino priimti negalįs.
Tuometinis Vilniaus generalgubernatorius žiaurusis Muravjovas tokio įžūlumo Martinui Cumftui nedovanojo. Liepė įžūlųjį Cumftą ištremti į pačią biedniausią parapiją. Sužinojęs, kad skurdesnės už Nem.Radviliškį parapijos sunku rasti – įsakė laikyti ten Cumftą iki jo dienų pabaigos. Tikroji šio nuosprendžio reikšmė pasimatė po 25 metų, kai Martynas Cumftas buvo išrinktas Žemaičių senjoru, ir ketino, kaip tokiais atvejais įprasta, keltis į Vilnių, palikdamas Nem. Radviliškyje savo sūnų Adomą. Vienok, leidimo persikelti į Vilnių jis negavo. Jam buvo leista suprasti, kad reikėtų atsiprašyti už 25 metų senaties įžūlumą. Bet Cumftas nieko iš nieko neprašė ir liko Radviliškyje iki mirties.
7. Statybos/pensionatas
Laimingesne, labiau ūkiška nei politine nata reikėtų sugiedoti himną Martynui Cumftui statybininkui. Per 30 metų po sukilimo pastatė mūrinę bažnyčią – šįmet šventėm 135-ąsias jos inauguravimo (1890m.) metines. Martynas Cumftas rūpinosi viskuo – Sinodo pritarimu bažnyčios statybai, papildomų fundatorių paieška Olandijoje, Šveicarioje, Škotijoje ir JAV, pagalbine darbo jėga ir arklių transportu parapijoje. Apsižvalgykime aplinkui ir pasakykime savo vaikams ir anūkams – esame iš Bažnyčios Statytojo giminės.
Greta bažnyčios, Cumftas išmūrijo ir milžinišką kleboniją, kuri tapo Cumftų giminės lizdu. Didelė klebonija taip pat sudarė galimybę įkurti pensionatą – kuris buvo tiek ekonominis Cumftų šeimos gerbūvio modelis (pensionato auklėtinės mokėdavo už mokslą ir išlaikymą), tiek populiari mokslo įstaiga, tenkinusi anapus Nemunėlio gyvenusių smulkių Kuršo baronų ar suvokietėjusių latvių, beigi iš Lietuvos ir Vilniaus krašto, ar net Baltarusijos atvykusių dvarininkaičių poreikius. Pirmųjų atžaloms mokslas buvo dėstomas vokiečių, antrosioms – lenkų kalbomis.
Pensionato dėka išsimokslino ir visi 8 Cumftų vaikai. Berniukais rutiniškai pasirūpino sinodas – visi 3 sūnūs gavo sinodo stipendiją ir baigė Dorpato Universitetą, o 5 mergaitės pirmąją mokslų pakopą gaudavo Cumftų pensionate, o vėliau važiuodavo į Mintaujos gimnaziją. Ją baigusios Cumftaitės tapdavo to paties pensionato mokytojomis.
Pensionate vienu metu gyvendavo 12-15 mergaičių, o trejetą mėnesių prieš konfirmaciją dar 5-7 konfirmantai, kuriuos ruošė pats kunigas. Visą šitą ūkį reikėjo organizuoti, suvaldyti, aprūpinti maistu – pensionato dėka išsivystė ir tapo rentabilus gretimai esantis pagalbinis Jokūbiškių ūkis. Ilgainiui ir pati Nem. Radviliškio parapija tapo nebe taip skurdi, o jos klebonas Cumftas buvo laikomas jau vidutiniokų kunigų tarpe.
8. Cumftų šeima (tėvai ir 8 vaikai)
Dabar greituoju būdu prasibėgsim per Cumftų šeimos narius. Cumftų pirmagimis 1. Adomas Vladislovas – gimė 1860 m. spalio 2 d. dar Izabeline, Emilijos Mandzelovskos tėviškėje. Baigė teologijos mokslus, perėmė iš tėvo parapiją, mirė 51-rių metų nuo širdies smūgio pamokslo metu, palaidotas greta tėvų, žmonos ir sesers Zofijos Cumftų kapavietėje Nemunėlio Radviliškyje.
Pora metų už brolį jaunesnė 2. Stefanija Dorotėja, g. 1862 m. sausio 7 d. Baigusi Cumftų pensionatą ir Mintaujos gimnaziją grįžo Nem.Radviliškin mokytojauti, pensionatui atidavė devynerius savo gyvenimo metus. Ilgą laiką buvo susižadėjusi su Papilio kunigo sūnumi Bronislovu Kaderiu, bet šis, siekdamas vis naujų mokslo viršūnių ir keliaudamas iš vieno universiteto į kitą, niekaip nerado laiko vestuvėms. Galų gale, po devynerių sužadėtuvių metų, Stefanija grąžino jam žodį ir žiedą, sakydama, kad nenori kliudyti jo mokslinei karjerai. Nepaisant to, kad geriausi metai tų laikų moteriškei jau kaip ir buvo praėję, Stefanija ėmė likimą į savo rankas: išvyko į Lozaną bei Ciurichą, vienintelę vietą, kur tuo laiku Europoje moterys galėjo studijuoti aukštuosius mokslus, ir baigė dvimetį kalbų mokytojos kursą. Su tokiu aukštojo mokslo diplomu ji dėstė vokiečių bei prancūzų kalbas ir literatūrą geriausiose privačiose Varšuvos gimnazijose, kur ir mirė, sulaukusi 80 metų, 1942-ais. Dar Stefanija garsėjo tuo, kad griežtai laikėsi režimo, darė reguliariai mankštą, todėl turėjo ypatingai šviežią veido spalvą ir ne pagal metus jauną išvaizdą. O ir šiaip, jos veidas dvelkė kažkokiu kilnumu ir gerumu, būdingu pedagogams iš pašaukimo. Kaderis liko nevedęs, profesoriavo Austrijoje ir Krokuvoje, manau, turėjo gailėtis savo (ne)pasirinkimo, bet ką žinai, kas žmogui buvo svarbu.
Trečioji iš eilės 3. Zofija Emilija – g. 1863 liepos 4 d. – šeimoje garsėjo kaip litvomanė, ir tuo didžiavosi. Ištekėjusi už lietuvio kunigo Jono Šepečio, buvo įsitraukusi į knygnešių veiklą. Deja, Zofija mirė jauna, nesulaukusi 35rių, su Šepečiu pragyvenusi vos porą metų, palaidota prie tėvų. Kunigas Šepetys gi po poros metų vedė antrą kartą, Zofijos Smetonienės prancūzų kalbos mokytoją Pabaltijo vokietę Klarą Vilkę. Jo klebonija Švobiškyje tapo draudžiamų lietuviškų raštų platinimo židiniu, 1911 m., mirus kunigui Adomui Cumftui buvo perkeltas tarnauti į Nemunėlio Radviliškį. Mirė 1941 m. Lodzėje, traukdamasis nuo sovietų okupacijos.
Trys Cumftų pirmagimiai giminės linijos nepratęsė. Užtat ryškų pėdsaką – internetuose ir gyvenime – paliko ketvirtasis Cumftų vaikas – 4. Jonas Gabrielius Cumftas gimęs 1864 m. lapkričio 9 d. Baigęs Slucko gimnaziją ir Tartu Universitetą Jonas Cumftas įgijo okulisto specialybę. 1894 -1918 m. turėjo akių kliniką Šiauliuose, toje vietoje (Vasario 16 g. Nr.62) dabar Šiaulių savivaldybės priimamasis. Taip pat spėjo sukovoti su choleros epidemija Astrachanėje bei sudalyvauti Rusijos-Japonijos ir Pirmajame pasauliniame karuose. Po to apsigyveno Vilniuje, kur toliau dirbo okulistu ir buvo aktyvus Vilniaus Evangelikų-Reformatų bažnyčios veikėjas. Mirė 1929 m. sulaukęs 65-rių. Palaidotas reformatų kapinėse Vilniuje, ant kurių pastatyti Vilniaus santuokų rūmai.
Jonas Cumftas buvo vedęs Vandą Gintylo iš neprastos odesiečių giminės. Jonas ir Vanda susilaukė trijų dukrų ir trijų sūnų, iš kurių vienas, Zygmuntas, mirė mažutis. Kiti vaikai nugyveno ilgus ir turiningus gyvenimus, bet įspūdingiausią likimą, man rodos, susikūrė judviejų pirmagimė dukra Vanda Čarnocka Karpinska – ir jos sūnus, pirmojo lenkiško personalinio kompiuterio išradėjas Jacekas Karpinskis. Daug čia apie juos nesiplėsiu, yra atskiri jiems skirti įrašai tinklalapyje nastopkos.wordpress.com, bet apie Vandą reikia pasakyti, kad:
- ji buvo vienintelė moteris Lenkijoje apdovanota visais kariniais ordinais,
- aktyvi POW (Polska Organizacija Wojskova) narė, POW moterų skyriaus komendantė Vilniuje (galimai dėl to niekada vėliau negrįžo į Vilnių, kur jai būtų grėsusi mirties bausmė – lenkai tais laikais kovojo už savo Vilnių, kas visai nepatiko lietuviams, kovojusiems už savąjį)
- pirmoji moteris įkopusi į septynias Tatrų viršūnes – į dvi iš jų iki Vandos nebuvo įkopęs joks žmogus,
- Savo metu viena geriausių Lenkijos lygumų slidininkių,
- sveiko gyvenimo būdo tyrinėtoja ir propaguotoja, tokia Lenkijos Karolis Dineika,
- ilgametė Varšuvos Pilsudskio fizkultūros universiteto radiologijos fakulteto dekanė,
- Kovotoja už moterų teises,
- Varšuvos sukilimo organizatorė ir dalyvė,
- Pirmasis Vandos vyras – Waclawas Denhof Čarnockis – POW žvalgybos ir propagandos skyriaus viršininkas, taip pat iki šiandien gyvuojančio futbolo klubo Polonia steigėjas – su juo Vanda turėjo dukrą Kristina, kuri bu ištekėjusi už Lenkijos prezidento Kačinskio krikšatėvio.
- Antrasis Vandos vyras – garsus alpinistas, aviacijos inžinierius, pirmojo lenkiško sklandytuvo SL-1_Akar kūrėjas, Himalajuose žuvęs Adamas Karpinskis, su kuriuo buvo nusprendę savo pirmą vaiką gimdyti 4362 m. aukštyje alpinistų stovykloje Monblane. Nuvyko apsižiūrėti ir nusprendė, kad vis tik pernelyg ekstremalu. Todėl Jacekas Karpinskis, pirmojo lenkiško kompiuterio išradėjas, protesto vardan nuėjęs Olštynėn auginti kiaulių – prieš pasirašydamas kontraktą su Kodako firma– tas Jacekas gimė Turine – arčiausioje vietoj nusileidus nuo Monblano.
Vandos – kaip, beje, ir kelių kitų Jono Cumfto vaikų linija tęsiasi iki mūsų dienų. Mirė Vanda 1971 m., sulaukusi 76rių metų, palaidota Varšuvos evangelikų reformatų kapinėse. Ant jos antkapio, beje, išrašyti visi jos artimų žmonių vardai, įskaitant Himalajuose žuvusio ir niekad nerasto vyro Adamo Karpinskio bei tėvo Jono Cumfto, neparsivežto iš sunaikintų kapinių Vilniuje.
Po Jono Cumfto gimė 5.Marija Paulina (1868 01 26), Mania, turbūt labiausiai padūkusi Cumftų dukra. Prieš tėvo valią išvyko į Krokuvą ir įstojo laisvąja klausytoja į Gamtos mokslų fakultetą Jogailos universitete. Bet nualpo per anatomijos paskaitą, išvydusi lavoną. Tada perėjo į literatūros fakultetą, kur susipažino su Stanislovu Pienkovskiu , vėliau žymiu lenku poetu ir kultūrininku. 1897 m. Nemunėlio Radviliškyje juos sutuokė Marijos brolis Adomas Cumftas.
Marija Cumftaitė Pienkowska 1901 m. pirmą kartą į lenkų kalbą išvertė Nyčės “taip kalbėjo Zaratustra”. (Vertė kartu su Pienkovskiu, Marija mokėjo vokiškai, o Pienkovskis gal lenkišką tekstą pagludino, laurus teko dalintis).
1918 m. Marija su Pienkowskiu išsiskyrė, bet spėjo sugyventi du sūnus. Vienas mirė kūdikystėje, o antrasis – Stanislovas-strzembosz-maišytuvas[2] – tapo rimtu POW (Polska Orhanizacja Wojskova) veikėju, gavo ordiną už karines dorybes – visai kaip jo pusseserė Vanda. Amazon galima rasti jo atsiminimus Peowiacy. Per Stanislovą bimbalą- maišytuvą Marijos Cumftaitės linija išsirutuliojo iki mūsų laikų, galima ieškoti giminaičių, kas netingime. Mirė Marija 1920 m. Varšuvoje, sulaukusi 52 metų.
1870 m. Cumftams gimsta dar vienas sūnus – 6. Konstantinas Jokūbas. Po mokslų Slucko gimnazijoje ir Tartu Universitete profesoriavo Rygos politechnikos institute, kur 1913 m. mirė nuo širdies ligos, būdamas vos 43 metų. Jo žmona, Peterburgo konservatorijos absolventė Emilija Makarska Kostą smarkiai pergyveno, mirė 1955 m. Varšuvoje, vaikų juodu neturėjo. Mums Kostas ypač svarbus tuo, kad Dorpato Universitete susidraugavo su Petru Nastopka, įvedė į savo šeimą, supažindino su jaunesne seserimi Elena, kuri ištekėjo už Petro ir tapo Nastopkiene.
Eleną Cumftaitę Nastopkienę tam tarpui prašoksim ir paminėsim Cumftų pagrandukę Jadvygą – Dysią. 1884 m. gimusi8. Jadvyga Vandapo mokslų Cumftų pensionate ir Mintaujos gimnazijoje ištekėjo už tapytojo Konstanto Bobovskio, turėjo du vaikus – architektą Olgierdą Bobovskį, 1939 m. pradingusį rytų fronte, ir dukrą Janiną Juzefą Pučynską. Skarzysko-Kamenna miestelyje (netoli Liublino) yra Jadvygos ir Konstanto Bobovskių gatvė, matomai atiduodant duoklę judviejų visuomeninei ir socialinei veiklai tame mieste.
9. Petro Nastopkos ir Elenos Cumftaitės šaka
Bet nepamirštame, koks mano pasiskelbtasis šios dienos kalbėjimo tikslas: papasakoti, kaip iš Cumftų išsirutuliojo Kęstutis ir Ingrida, kuriuos šiandien minime. Tam būtina išsišaukti priešpaskutinę, iki Dysios aštuonerius metus Cumftų jaunėle augusią 7. Eleną Elvyrą, kuriai buvo lemta pradėti mūsų – Petro ir Elenos Nastopkų šaką.
Mano probobutė – o kai kurių čia esančių bobutė – bet ir propro – ar net 3xprobobutė Elena gimė 1876 vasario 13 (vasario 25 naujuoju stiliumi) . ir buvo septintasis Cumftų vaikas. Mokėsi Cumftų pensionate, paskui – Mintaujos gimnazijoje, sugrįžusi pati kelis metus pensionate mokytojavo. Elenos likimas įgavo pagreitį, kai jos rankos energingai ėmė siekti jos brolio Kosto studijų draugas būsimasis veterinarijos gydytojas Petras Nastopka, pėsčiom per pievas į Nemunėlio Radviliškį atbrisdavęs iš Rinkuškių kaimo.
Petras Nastopka, vyriausiasis Rinkuškių ūkininkų Jokūbo Nastopkos ir Marės Plepytės iš Sabuliškio sūnus, didelėm šeimos – ypač tėvo Jokūbo -pastangom išmokslintas Slucko gimnazijoje, dėl maištingo charakterio ir socialdemokratinių pažiūrų per plauką nepraradęs galimybės toliau mokytis universitete – vis tik sugebėjo susiorganizuoti gyvenimo planus taip, kad galėtų prašyti Martyno Cumfto dukters rankos – ir gavo teigiamą atsakymą. Tiesa, Petro ir Elenos sužadėtuvės truko ketverius su puse metų – ir buvo paženklintos keturių mirčių: gedėta pirmiausia Petro tėvo Jokūbo, tada Elenos tėvo Martyno, po to Elenos motinos Emilijos ir sesers Zofijos. Mirus tėvams, galutinį leidimą tuoktis turėjo duoti Elenos broliai Jonas ir Kostas, kurie, ypač Jonas, nebuvo tokie tikri, kad saugu leisti seserį kažkur į laukinį Kaukazą, kur tuo metu veterinarijos gydytoju jau dirbo Tartu universitetą baigęs būsimasis jaunikis.
Petras Nastopka ir Elena Cumftaitė susituokė 1898 metų lapkričio 18 d. ramioje ceremonijoje Nemunėlio Radviliškyje, o 1899 m. spalį pora jau susilaukė pirmagimės 1.Jadvygos Stefanijos – kaip matom, pavadintos dviejų Elenos – Helės – seserų garbei. Mažylė, deja, pragyveno tik metus, Kaukazo sąlygos, kūdikių auginimo patirties turinčių saviškių šalia nebuvimas buvo lemtingi.
Jaunoji Nastopkų šeima ilgėliau apsistojo Gruzijos mieste Goryje. Petras iš esmės laiką leido komandiruotėse – turėjo užtikrinti sanitarinį kordoną iš Vidurinės Azijos kontrabanda varomoms gyvulių bandoms. Jodinėdavo raitas su ginkluota palyda tūkstančius kilometrų. Elena gi tuo tarpu, palikta su priskirtu adjutantu ir pora pagalbinių moteriškių, nekalbančių nei viena iš bent keturių Elenos mokamų kalbų – augino po Petro grįžimo iš komandiruočių vis pasipilančius vaikus. 1901 rugpj 2 d. gimsta 2. Jaroslavas, vėliau tapęs Nepriklausomos Lietuvos diplomatu, dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje ir, su Stasiu Lozoraičiu, diplomatinėje atstovybėje Romoje, po karo emigravęs į Argentiną, ten miręs 1984 m., sulaukęs 82 metų, palaidotas Buenos Airėse, vaikų neturėjo. 1903 kovo 27 d. gimsta mūsų šeimos metraštininkas 3. Liudomiras Jokūbas Nastopka – Nijolės, Liudos ir Astros tėvas, Audriaus, Daliaus, Dano ir Tado senelis, Radvilės, Vytauto, Ugnės, Rasos ir Mariaus prosenelis, Beno ir Mateo proprosenelis, nugyvenęs irgi 82 metus sudėtingo ir įdomaus gyvenimo, ordinu apdovanotas šaulys, Tautininkų sąjungos valdybos narys, bent ketverių mokyklų direktorius, dėstęs matematiką, fiziką, astronomiją ir psichologiją, palaidotas Biržų Rinkuškių kapinėse. Goryje gimė ir dvynukės sesutės 4-5. Elena ir Irena, vos jomis pasidžiaugęs Petras ilgam išvyko į Arkties ekspediciją, iš kurios grįžęs mergyčių neberado, jas nusinešė ar tik ne ispaniškasis gripas, užtat rado naujai gimusį mano senelį 6. Valentiną Petrą Nastopką (1908 kovo 23), kuriam likimas lems eiti tėvo pėdomis, Vienos Universitete įgyti veterinarijos gydytojo specialybę, Sedoje sutikti dantistę Marytę Žalytę, ją vesti, ir žūti autokatastrofoje 1947 m. birželio 20 d., sulaukus vos 39 metų, paliekant tris sūnus: septynerių metų Kęstutį, šešerių dar nesulaukusį Konradą ir ką tik pirmąjį gimtadienį atšventusį Raimundą.
Biržų stomatologijos žvaigždė Marytė Nastopkienė-Stonkienė visus tris Valentino sūnus užaugino Biržuose, bet ilsisi Palangos kapinėse su dviem iš sūnų: žymiu Palangos ir ne tik gydytoju Konradu, Bangos ir Ievos tėčiu, Adomo, Jokūbo ir Juditos seneliu, šalia mamos palaidotas ir jaunylis Raimundas, Biržų krepšinio treneris ir sporto žurnalistas, Aido ir Simono tėtis, Jolantos patėvis, Dovilės senelis. Konradui iki aštuoniasdešimtmečio pritrūko keturių dienų, mirė 2021 metais, mažiau nei po metų, būdamas 75-rių Klaipėdoje mirė Raimundas. Abu jaunesnius brolius spėjo išlydėti Kęstutis, kurio pirmąsias mirties metines čia minime. Literatūros profesorius, semiotikas, Nacionalinės premijos laureatas, mano ir Kristinos tėtis, Agnutės, Saulės, Izabelės, Salomėjos, Jono, Izidro, Junos senelis, Mayjos ir Zaros Linos prosenelis. Dalis Kęstučio pelenų palaidota jo tėčio Valentino kape Rinkuškiuose – kita dalis rašytojų kalnelyje Vilniaus Antakalnio kapinėse.
Bet grįžkim atgal prie mūsų jaunųjų Nastopkų. Iš Gorio jie jau persikraustę į Omską, o po to ir į Kijevą, kur gimsta pirmoji dukrelė, kuriai lemta išgyventi ilgą ir labai nepaprastą gyvenimą. 7. Halina Nastopkaitė Korsakienė, rašytoja, Ingridos Korsakaitės mama, Jurgos Ivanauskaitės ir Radvilės močiutė, Mantvydo prosenelė gimė 1910 rugpj 30d., mirė, sulaukusi 92 metų, palaidota Vilniuje Antakalnio kapinėse, greta pernai mirusios dukters Ingridos – netoli per anksti (45 m.) išėjusios anūkės rašytojos Jurgos Ivanauskaitės ir sūnėno Kęstučio Nastopkos.
Kijeve 1915 m. gimė ir 8. Marytė Nastopkaitė, mirė septynerių metukų, karo negandos, revoliucijų suirutė, sudėtingas kraustymasis į Lietuvą pakirto jos sveikatą, palaidota Rinkuškiuose, greta brolio Valentino ir senelių Marės ir Jokūbo Nastopkų. Kijeve 1918 m. dar spėjo gimti ir Emilija (Miliutė) nugyveno Biržuose iki 81erių metų, palaidota su vyru Kostu Januševičiumi Rinkuškiuose, vaikų juodu neturėjo.
Elena – Helė – Cumftaitė Nastopkienė buvo Nastopkų šeimos stuburas, juolab Petras didžiąją gyvenimo dalį leido komandiruotėse. Kai atrodė, kad gyvenimas jau baigia nusistovėti – Petras Nastopka gavo sėslesnę visos Malorosijos veterinarijos tarnybos viršininko Kijeve vietą – atėjo 1917-ieji, užgriuvo spalio revoliucija, Ukrainoje pasireiškusi suirute ir pilietiniais karais. Be to, bolševikams inteligentija neegzistavo kaip tarpsluoksnis, kuriam priklausytų maisto kortelės – čia šeimos maitintojais stojo vyresnieji broliai – Jaroslavas ir Liudomiras, įsidarbinę miško kirtėjais. Petras suprato, kad geresnės ateities Ukrainoje tikėtis neverta ir, nors panašioje padėty buvę dauguma Helės giminaičių rinkosi trauktis į Lenkiją, Petras šeimai parinko Lietuvos kryptį. Iš dalies gal tikėjosi pagalbos iš brolio, tuo metu jau nepriklausomos Lietuvos generolo Stasio Nastopkos, bet labiausiai turbūt dėl to, kad jautėsi ten priklausąs – vyriausias Nastopkų sūnus rengėsi atgaivinti Rinkuškių tėvoniją. Tik pagalvokit – jei ne šis Petro sprendimas, Lietuvoje nebeturėtume išvis jokių Martyno Cumfto palikuonių – o dabar va koks pulkas.
Grįžinėjimo iš Kijevo į Lietuvą peripetijos buvo gana dramatiškos, ypač Helei, mat Petras, pasigriebęs jaunėlį Valentiną, tuo pretekstu, kad jam reikia mokytis gimnazijoje, o Ukrainoje tuo metu mokslais nebekvepėjo – išskuodė iš Kijevo Lietuvon ruošti dirvos pargrįžimui. Halina Korsakienė graudžiai aprašo savo tuomet devynmetės mergaitės įspūdžius, kaip Petras, su kaltės ir sumišimo jausmu grūda Helei iš kišenių gniutulais traukiamus čia pat nuvertėsiančius pinigus ir bėga pro duris, sakydamas, tuoj suorganizuosiantis žmonos ir dukrelių pasiėmimą. Mano senelis Valentinas, anot pasakojimo, išeidamas pro duris parodė Halinai nugalėtojišką nosį.
Iš tikro Petro planas buvo vykti Lietuvon žvalgytis įsikūrimo galimybių, o Helę su mergaitėmis paliko vyresniųjų sūnų globai. Vienam iš jų, Liudomirui, buvo skirta dar ypatingesnė užduotis: jis turėjo iš revoliucinio Kijevo traukiniais nusigauti į Maskvą, įsipaišyti į Lietuvių repatriavimo komitetą ir parvežti mamą su sesutėmis į Lietuvą. Ką Liudomiras ir padarė.
Gyvenimas Lietuvoje vėl įsibėgėjo sklandžia vaga, Petras dėstytojavo Kauno veterinarijos institute ir turėjo praktiką Biržuose, taip pat dėstė tiksliuosius mokslus Biržų gimnazijoje. Helė irgi prisiminė iš pensiono laikų turėtas mokytojiškas kompetencijas, dėstė kalbas toje pačioje Biržų gimnazijoje. Kauno Maironio muziejuje atsiverčiau 1930 m. Lietuvos telefonų knygą – radau ten probobutę: Elena Nastopkienė, mokytoja. Tel nr. 83. Pasistatė dviejų aukštų mūrelį Rinkuškiuose, Širvėnos pakrantėje, vadinamą Gojeliu – kurį visa šeima aplink namą susodino, išmokslino vaikus, džiaugėsi jų pasiekimais ir karjeromis.
O po to atėjo paskutinė Lietuvos vasara. Vėl viskas virto aukštyn kojom. Paklausę patarimų, Nastopkos savo Gojelį ir žemes atidavė Sovietų tarybiniam ūkiui (gal dar rastume iš pastato likusią raudonų plytų krūvą eidami link ežero pro dabartinę Rinkuškių melioracijos valdybą), bandė kažkaip laikytis gyvenimo paviršiuje, bet pergyvenimai darė savo – 1940 m. Petrą ištiko insultas, po kurio jis liko invalidas: anot Nijolės, gebėjo ištarti vienintelį žodį: žirklės (anot Astros, drausdamas ją dvimetę, dar pasakydavo ir „nemožna”). Kol Helė dar buvo šalia, jį prižiūrėdavo, skaitydavo jam knygas – gyvenimo našta dar atrodė pakeliama. Bet kai ir Helę ištiko lemtingas insultas, mirė ji 1948 m. gegužės 9 d., sulaukusi 73 metų, Petras, panašu, kad nematė prasmės toliau laikytis tokio gyvenimo. 1949 m. ankstyvą pavasarį atsisėdo vienmarškinis prie atviro lango, gavo plaučių uždegimą ir kovo 14 mirė, išgyvenęs 78erius metus.
10. UŽSKLANDA
Nesinorėtų šia liūdna nata baigti Cumftų ir jų vienintelės lietuviškos atšakos istorijos. Kaip dažniausiai gyvenime pagrindinė emocija neturėtų būti liūdesys dėl to, kas baigėsi, o greičiau laimė, kad tiek visko puikaus buvo. Šiuo konkrečiu atveju ir mūsų puikus krūmas, sugebėjęs čia susirinkti ir prisiminti protėvių istoriją. O ir išvis, kaip sako pačioj pradžioj minėtas Rabindranatas Tagorė – Mirtis nepanaikina šviesos. Ji tik užgęsina lempą, nes už lango jau brėkšta aušra [3].
Agnė Nastopkaitė, 2025 liepos 27, Nem.Radviliškis
P.S. Pasiskaityti apie čia minimus žmones ir pamatyti jų nuotraukas galite vartydami Liudomiro Nastopkos prisiminimus talpinamus čia: https://nastopkos.wordpress.com/2025/05/01/mano-seimos-istorija-l-nastopkos-atsiminimai/
P.P.S. renginio, kurio metu buvo sakoma video ir nuotraukos yra čia: https://nastopkos.wordpress.com/2025/03/28/liepos-27-ingrida-kestutis/
[1] Martyno Cumfto proanūkiai, Petro ir Elenos Nastopkų anūkai, pusbrolis ir pusseserė Kęstutis Nastopka ir Ingrida Korsakaitė išėjo iš šio pasaulio trijų dienų skirtumu: Ingrida 2024-07-20, Kęstutis – 2024-07-23
[2] Strzembosz – tokį slapyvardį pasirinko įstojęs į POW, verčiu į visas kalbas – gaunasi maišytuvas. EDIT: kalbos sakymo metu Radvilė paaiškino, kad pravardė reiškė „bimbalas“, nes žmogaus būta mažo ūgio, bet kažkaip jau pripratau prie maišytuvo.
[3] Death is not extinguishing the light; it is only putting out the lamp because the dawn has come.” Rabindranath Tagore