Šiandien yra diena kalbėti apie Helgę Rinholmą. Mano tėčio Kęstučio Nastopkos ir mamos Violetos bičiulį iš šaltojo karo laikų, geležinę uždangą atakavusį knygomis, žymėtomis flomasteriu ant priekinės nugarėlės – kad saugumas nesulaikytų ir nepavogtų Maskvos bibliotekoms. Būtent šiandien jį miniu todėl, kad laikau rankose lygiai prieš 54 metus rašytą laišką. NORVEGO, sėdinčio Indianoje, Bloomingtono universiteto bendrabučio kambaryje ir klausančio Dolskio plokštelės, kurią jam paskolino kažkokia lietuvė. „Ir ilgesys toks darosi!” (nusikelti laiško pdf’ą galima iš čia: helgerinholm-19710327.pdf, bet jei spausit ant kiekvieno puslapio nuotraukos, ji irgi išdidės. )
Kad Helgę iš užmaršties Vilniaus senamiestin ištraukė mano tėtis, savo pirmojo gimtadienio nebe šioj žemėj proga – rašiau prieš porą savaičių:
Toliau skaityti „Helge Rinholmas – pažintys antikvariatuose”