Eindhovenas = Philips lemputė. Daugiau nei šimtas metų kaip.

Dar prisimenu, kaip nustebau, kai olandai, pirmininkavimo proga, dovanojo Philipso pričindalą – tokią lemputę, kur įkiši į kompą per USB jungtį ir ji tau klaviatūrą apšviečia. Čia ta prasme, jei lindi su kompu po kaldra ir klaviatūros nesimato, tai padeda. Nuo to laiko žinau, kad Philipsas, iki tol man buvęs betaučiu kapitalizmo gerovės įsikūnijimu (jūroj daktaru plaukiojusio dėdės radiola iš Klaipėdos čekinės parduotuvės) iš tikro yra olandiška firma.

Po to atėjo gūdūs Vilniaus aviacinės atskirties laikai – į Vilnių iš Briuselio nebuvo anei vieno reiso per dieną.  Taip mano gyvenime atsirado Eindhovenas: Wizzairas iš ten skrido tiesiai į Vilnių. 150 km nuo Briuselio, bet vis šiokia tokia alternatyva. (Wizzairas iš ten skrenda ir dabar, bet Sabena reinkarnavosi į Brussels airlines ir atskirtį apmažino, jau nekalbant apie Zuoko linijas – graudu bus, jei jų nebeliks. (EDIT: nebeliko nei linijų, nei zuoko kuriam balsų nereikia, bet nebelabai graudu).

Bet tai reikėjo sulaukti Van Gogho 125-ųjų mirties metinių ir Rūtos pasirodymo Briuselyje, kad nuvažiuočiau kaip žmogus turistė į tą Eindhoveną ir suprasčiau, kas ten prie ko. Toliau skaityti „Eindhovenas = Philips lemputė. Daugiau nei šimtas metų kaip.”

Vertėjo krėslas močiutei Violetai

Violeta_Tauragiene_metų_vertejo_kresle
Nuotrauka nugriebta iš LRT.lt mediatekos. Jei kam atrodo pažeidimas, išimsiu.

2013 metų vertėjo krėslas Violetai Tauragienei skirtas „už adekvačiai, niuansuotai ir subtiliai iš anglų kalbos išverstus aukšto lygio, sudėtingus literatūros kūrinius – Williamo Faulknerio (Viljamo Folknerio) „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ ir Johno Maxwello Coetzee’s (Džono Maksvelo Kutsio) „Barbarų belaukiant“, teigta Lietuvių PEN centro pranešime, kurį perspausdino dauguma kultūros skyrelį turinčių portalų*.

Toliau skaityti „Vertėjo krėslas močiutei Violetai”

IV. Triple „C”. Cunamio kulminacija pas Nancy.

Artėdama prie kulminacijos primenu mane Briuselyje ištikusio kultūrinio cunamio eigą: išvakarėse katarsiškai raudojau Lietuvos atstovybėje, kitą rytą prisibloškiau Tomu Venclova su skrabalais Vertimų direktorate, po pietų iš labai arti apžiūrinėjau Landsbergį su Meku Bozare, ir iš ten vos spėjau pas Nancy, vakarieniaut su (tuo) pačiu Tomu Venclova. Sužinojęs, kad mes ką tik Meką matėme, papasakojo, kad Mekas jo (tam kartui) paskutiniąsias vestuves yra nufilmavęs, kur Brodskis pabroliu plaikstėsi, bet juosta, gaila, jau archyvuose – nors TV būtų nieko prieš ją susiskaitmeninti ir gal net kur nors viešiau pasidalinti, bet nėra gykas ir nežino kaip. Toliau skaityti „IV. Triple „C”. Cunamio kulminacija pas Nancy.”

III cunamio epizodas. 170 metų ant scenos.

Mekas (2)

Po to, kai ryte suvartojau Venclovą su skrabalais ir priblokštai padirbau Europos labui, vakare cunamis mane nešė į Bozarą, tokį Briuselio ŠMC. Jonas Mekas (90 m.) ir Vytautas Landsbergis (be vienos dienos 81):  ne kasdien pamatysi 170 metų ant scenos, fluxiškus pokalbius varinėjančius. Aprėmino šitą kultūrogerontologinį (pačia cool‘iausia prasme) renginį du mano mokykliokai: Liutaurą tai labai gerai iš mokyklinių užkulisių prisimenu, kai tuose pačiuose montažuose skirtingus S.Nėries posmus deklamavom*.  Su Lolita užkulisiuos nesitrynėme, bet žinau, kad mokyklos timeline ji yra maždaug per vidurį tarp manęs su klasioku ir Grybauskaitės. Toliau skaityti „III cunamio epizodas. 170 metų ant scenos.”

II cunamio epizodas. Lietuviškas ekstrymas.

Ta nevenclovos galva, tai įrodymas, kad aš tikrai buvau antroje eilėje ir kad nebus iš manęs karo korespondentės.
Ta nevenclovos galva, tai įrodymas, kad aš tikrai buvau antroje eilėje ir kad nebus iš manęs karo korespondentės.

Yra Europos Komisijoje toks Vertimų generalinis direktoratas – trumpinasi DGT, tariasi maždaug kaip „džigitai“. Jų darbas yra versti ES teisės aktus į 24 ES kalbas. Direktoratas yra vienas didžiausių, ir kadangi ten tiek visokių, tai turi jie tradiciją: kai tik kokia šalis pirmininkauja, leidžia jai prisistatyti. Lietuviai metė ekstrymą: sudėjo valandą iš Jeilio specialiai parsiskraidinto profesoriaus emerito Tomo Venclovos su skrabalais. Toliau skaityti „II cunamio epizodas. Lietuviškas ekstrymas.”

I cunamio epizodas. Lietaus žemė.

Apsiskelbiau patekusi kultūrinio cunamio akin:  tai gal reikia truputį apipasakoti. Cunamio epizodai buvo trys. Ir kulminacija. Bandau chronologiškai.

Pirmasis, „Lietaus žemės”, epizodas  tai jau ir Delfyje buvo aprašytas, dėkui spec.ruporui “mano EP” ir tam faktui, kad atvežė Atvirą ratą Radvilė Morkūnaitė. Mūsu su Nr.3 net nuotraukos yra, ir šįkart aš, ačiū estetikos dievui, jau nebe stambiu planu. Taip ir buvo, kaip Delfis pasakoja:  spaudėm ašarą visi ten susėdę, man jau netoli buvo ir balsu pratrūkti, bet kadangi Nr.3 vis užduodavo klausimų, tipo „ar jis komunistas“? ir „kas yra marksas?“ – tai gerklėj stringančius kamuolius atkosėdavau. Toliau skaityti „I cunamio epizodas. Lietaus žemė.”

Yves Saint Laurent: galėtų būti ir kurti 46 dydžio suknias

Kaltas toks Skirmantas, paleidęs Gie pliuse tagą #darban. Tagas neišsirutuliojo, bet aš ėmiau idėmiau dairytis, pro ką darban važiuoju. Žiūriu, kad pro Yves Saint Laurent’ą – jauną tokį ir gražų:

Yvas, vizionierius, mano banko kultūros renginių salėj – griekas nesusiliesti. Pasirodo, Yvas yra geriausiai suarchyvuotas dizaineris – kai tuo tarpu kiti ką sukuria, tą išparduoda, Yvas savo kolekcijas tvarkingai sandėliuodavo – ruošėsi ateičiai, kai jo nebebus. Toliau skaityti „Yves Saint Laurent: galėtų būti ir kurti 46 dydžio suknias”

Putino laikai (nu ir sėkla)

Buvom praeitą savaitę Vinco Mykolaičio Putino muziejuj. Tam name palei tą Tauro kalną, ant kurio aš užaugau, rogutėmis nuo visų trijų kalnų žemyn leisdavausi, o po to autobusu nr.24 į kalną važiuodavau, kai tingėdavau pėsčia aukštyn lipti, kaip rašiau komentaruose po Rokiškio įrašu*.

Bet čia bus ne apie Tauro kalną, o apie Putino muziejų. Toliau skaityti „Putino laikai (nu ir sėkla)”