Haga kaip olandiškas kosmosas

Kai, artėjant savaitgaliui, kas nors jums žiūri į akis ir klausiamu tonu ištaria: „Haga?” , reikia iškart užtikrintai linktelėti galva: „Aha”. Įpareigoja ne tik fonetika, bet ir beneliuksiška suspaustybė: tik 160 km, maždaug dvi penktadieninio piko valandos, ir iš savo savaitinės rutinos Briuselio gali atsidurti tobuloj Scheveningeno bobų vasaroj (nuotrauka reali,  užvakarykštė, ne iš internetų, ©Rūta Č):

Scheveningen

Bet bobų vasara buvo bonusas. O pagrindinė praeito savaitgalio Hagos tema buvo – kosmosas. Nes, nu, olandai – jie kosmosas patys iš savęs. O kaip kitaip pavadinsi tautą, kurios pirmasis rašytinis tekstas (XI amžius, jei ką) skamba taip: Toliau skaityti „Haga kaip olandiškas kosmosas”

De Golio lopšys, Cavrois bebrai

bty

Yra Lilyje tokia Princesės gatvė. Viename jos gale – parduoda ir taiso varines triūbas, kitame – memorialinis muziejus žmogaus tas triūbas – kartu su ugnim ir vandeniu – praėjusio. Nes viename Princesės gatvės namų gyveno Šarlio De Golio diedukas, tiulio fabrikantas.  Čia ir gimė būsimasis nutrūktgalvis Prancūzijos generolas. Galima pamatyti ir jo žaislinį arkliuką, ir lopšį, ir krikšto marškinėlius: Toliau skaityti „De Golio lopšys, Cavrois bebrai”

Sevilija 3: Alkazaras atsainiai ir Katedros stogai nerealiai

Sevilija_katedra_stogai (1).jpg

Tris pagrindinius mums nutikusius Sevilijos įdomumus jau aprašiau: tiek nematomą saldumynų ranką ir vyrus naktį garde, tiek Anzelmos krūtinės reguliatorines funkcijas. Bet žinoma, prasiėjom ir per tradicines grožybes. Alkazaro rūmų tai  jau nė nefotografavau, pasivaikščiosiu taip, kad tik man būtų gražu, galvojau. Kiti tegul patys važiuoja, internete paveiksliukų ieško. Žinoma, tikėjausi, kad Rūta  nuotraukomis pasidalins, nes net pasimetė nuo mūsų, taip majolikos kringeliuose užsipainiojo. Bet Rūta kažkodėl dalinosi Molenbeko nuotraukomis, nu irgi nieko, galima pažiūrėt, kaip Belgijos priemiestyje ant stogo Abraomas Izaokui galvą pjauną, kad ir ne visai čia į temą. Toliau skaityti „Sevilija 3: Alkazaras atsainiai ir Katedros stogai nerealiai”

Odesa tiesiog (puiki) (4)

Su Odesos triatlonu, ačiū dievui, baigta, dabar net nebežinau, ar tokia įspūdžių dėliojimo struktūra buvo gera idėja. Nu bet atgal gi neatrašysi. Neramu ir tai, kad po pirmosios, Pliažo, dalies kai kuriems skaitytojams susidarė atgrasus brūzgynų miesto su nešvaria jūra įspūdis. Tikiuosi, kad Opera kaip nors reabilitavo.

Bet nereikia nė Operos, eini tiesiog šiaip gatve, pakeli galvą – ir nebenusileidžia:

Odesa_namai (2)

Norėtum, kad Deribasovskaja būtų vienas ilgas plaukimo takelis, kuriuo galėtum sau plaukti ant nugaros ir grožėtis Jekaterinos ir Potiomkino ekstraordinaraus santykio vaisium. Toliau skaityti „Odesa tiesiog (puiki) (4)”

Paryžius kitaip

Paryzius_Louis_Vuitton (103)

Paryžiuj savaitgalį buvom. Nieko tuo nenustebinsi. Ir patys ne nustebimui važiavom, ne dūsaut Senos pakrantėse, ne grūstis minioj prieš Notre dame ir ne Amelijos ieškoti Monmartro įkalnėse. Pompidu vamzdžiai ir ugnį ryjantis mimai prieš juos, kaip ir Eifelio liftai, Lotynų kvartalo užkaboriai – viskas buvo aname gyvenime, t.y. labai labai seniai. Toliau skaityti „Paryžius kitaip”

Trijų bažnyčių ketvirtadienis

Belgijos nacionalinė šventė nutinka visada netikėtai. Rodos seniai jau turėjai priprasti, kad čia tik Vilniuje liepos 21-osios gatvė  jau kadais atvadinta į Tauro. O belgai tą dieną švenčia kasmet, be pertraukos, nuo 1831-ųjų, kai prisikvietė Leopoldą būti pirmuoju savo karaliumi. Bet ir vėl tik trečiadienio vakare supratau, kad rytoj – dvigubos laisvės ketvirtadienis. Anei vaikų namie nebebėr, anei darban kas įleis. Toliau skaityti „Trijų bažnyčių ketvirtadienis”

Porto 3. Išlinkimai ir patarimų reziume

Porto (46)

Naktis pakeičia vaizdą ir prasmę – sako šis nesuprantamas kelio ženklas, pasitinkantis kiekvieną einantį nuo Sao Bento stoties link katedros.Būtum Ilja Muromecas – galvą nusilaužtum, nežinodamas, kur pasukti.Aš jums užduotį palengvinsiu. Toliau skaityti „Porto 3. Išlinkimai ir patarimų reziume”

Porto nerūpintys grožiai

Porto (70)

Viltis yra motina tų, kurios skrenda į Portą tikėdamosi viduržemiškos saulės, nepaisant labai atvirkščių smartfouninių prognozių. Ir vis tik ji yra viena iš trijų dieviškųjų dorybių, ir kaip tokia yra įrašyta melsvon šv.Idelfonso (Alfonso turbūt?) bažnyčios majolikon. Ir kodėl buvau įtikėjusi, kad Portugalijoj visada iki skausmo mėlynai giedras dangus? Rayanairo lėktuvo sparnas, užlūžęs  iškelto vidurinio piršto poza davė aiškiai suprast, kad geltoni ploščiai, o ne saulės akiniai bus pagrindinis šios kelionės atributas. Toliau skaityti „Porto nerūpintys grožiai”