Tris pagrindinius mums nutikusius Sevilijos įdomumus jau aprašiau: tiek nematomą saldumynų ranką ir vyrus naktį garde, tiek Anzelmos krūtinės reguliatorines funkcijas. Bet žinoma, prasiėjom ir per tradicines grožybes. Alkazaro rūmų tai jau nė nefotografavau, pasivaikščiosiu taip, kad tik man būtų gražu, galvojau. Kiti tegul patys važiuoja, internete paveiksliukų ieško. Žinoma, tikėjausi, kad Rūta nuotraukomis pasidalins, nes net pasimetė nuo mūsų, taip majolikos kringeliuose užsipainiojo. Bet Rūta kažkodėl dalinosi Molenbeko nuotraukomis, nu irgi nieko, galima pažiūrėt, kaip Belgijos priemiestyje ant stogo Abraomas Izaokui galvą pjauną, kad ir ne visai čia į temą.
Aš iš Alkazaro rūmų turiu tik vieną nuotrauką, kuri daugiau pasako apie mane, nei apie rūmus: kaip šabakštyną sugebėjau nufotkinti jau jau karštais žiedais pradedančius sprogti rūmų sodus:
Bet iš tikrųjų tai ten yra taip (atnaujinta sulaukus Rūtos nuotraukų):
Vilniuje panašiausią dalyką buvo galima rasti žiemą Titanike, ačiū Eglei Ridikaitei. Ir toliau galvoju, kur dabar tie jos darbai?
Grįžtam prie reikalo: Alkazaro rūmus pamatyti yra gražu, leipu yra ir jų soduose pasišlaistyti. O jei norite pamatyti tą rūmų dalį, kur ir dabar karalius Pilypas VI pravažiuodamas apsistoja ir vieną kitą žmogų audiencijon priima – tai reikia iš anksto internetu nusipirkti bilietus ir pasirinkti opciją VISITA CON CUARTO REAL ALTO. Labiausiai iš šio rojalistinio ekskursijos komponento man patiko ant sienos kabantys karališkos šeimos žindyvių portretai. Ne, nu ir audiencijų kambarys, jeigu neturit kitokių būdų, kaip į jį patekti.
Bet taip beveik atsainiai apie tą Alkazarą kalbu todėl, kad jis buvo antrasis objektas mūsų Sevilijos oficialių grožybių žiūrėjimo dienoj. Pirmasis buvo Sevilijos katedra. Ir žiauriai pataikėm, kad ten pasiėmėm ekskursiją stogais*. Nebuvo ji jokia ekstremali, kaip išsigando – o, tiesą sakant, manau, kad kitokių planų tai dienos daliai turėjo mūsų ispanofoniškoji potencija, nes paskui siuntinėjo mums kviečiančias žinutes iš baro ant stogo, nuo kurio mus, atseit, toj ekskursijoj įžiūrėt sugebėjo. Bet kaip kitaip beveik pašokinėt galėtum ant kupranugariškų Unesco paveldo kuprų:
Iš arti apžiūrėt bokštelio nuotakos šydą, ir kitokius neįprastus išlaužt rakursus:
beveik pabučiuot susimąsčiusį lietvamzdžio balvoną:
Nubraukt dulkes nuo palubėj kabančio angelo sparnus sutvirtinančių lentų:
Nu ir tos lubos, kurioms priartinti katedros apačioje yra vaizdą didinantis veidrodis, jei esi stogų ekskursantė, tai užgriūna jos tave bukvaliai, kaip faktas į veidą:
A, dar ir apelsinų kiemelį, kuriame šiaip zuja minios turistų, baiginėdama ekskursija stogais (svarbu pasiimti paskutinę, 16 valandą) – pamatysi jį be gyvos dvasios:
Kaip ir įspūdingąjį auksinį altorių. Nors apie tą gal kartais nerimastingai tursnoja Kolumbo dvasia, nes jo diskutuotini palaikai visai šalia guli:
Nesisekė tam Kolumbui su pasilaidojimais – vos kur atsigula, tuoj ten Nepriklausomybė ištinka ir permeta konkistadoro kaulelius kiton vieton. Dominika-Kuba-Sevilija. Tikrai, kad keliauninkas, net ir pomirtinis.
Dar be to stogų ekskursijos gidas toks architektūriškai profesionalus, ir sužinojom ten šio bei to, tai kas, kad sugebėjom įsipaišyti į ispanakalbę ekskursiją, kai viename asmenyje sutelktos visos mūsų ispanų kalbos žinios tuo metu džintoniką su ne mumis ant kito stogo gurkšnojo.
Bet antram džintonikui jau ir mes pasijungėm. Už visus džintonikus sumokėjo Giedrius, kuris parašys feministinį Sevilijos gidą. Ačiū ir laukiam.
Gal čia jums biški romantikos pritrūko? Mums tai ne, nes po džintonikų Giedrius mus užvedė ant tokio bealkoholinio stogo Santa Kruze, ir Rūta sugebėjo padaryti va tokią va nuotrauką:
Kur valgėm ir (ne)miegojom parašysiu dar vėliau. EDIT: jau parašiau. Nieko aš čia nebespėju.
___________
*dabar kai gūglinu, tai toks ekskursijos stogais yra kaip kažkokios atskiros agentūrų ar pavienių gidų paslaugos. Mes tai pamatėm užrašą prie kasų, kai įėjimo bilietus pirkt norėjom – papildomi 3 eurai ir stogai su gidu mūsų.
Nerealus aprašymas :). Ačių už „kitą kampą”