Kategorija: Kultūra

Belgiško kino keturios priebalsės

van emblt

Amelie Van Elmbt – belgams keturios priebalsės iš eilės normali pavardė, o jei belgas nesi, pabandyk ją ištarti, ar atsiminti. Dar primetam, kad belgiškuos filmuos kalba olandiškai arba prancūziškai – vat jums ir du beveik neperlipami barjerai susipažinti su jaunuoju Belgijos kinu – nu čia dar be to, kad visose šalyse jaunąjį kiną rodo kai kas ir kai kur, be ypatingesnio nuspėjamumo ir reguliarumo.

O bet kai Belgijoj gyveni ir savaitgalį atsiverti cinenews.be išsirinkti filmą, kurį su vaikais pažiūrėtumėt, tai gali atsitiktinai užlipti ant puikaus svetimo sekreto – tie saldainių popieriukai ir gėlytės po stiklo šuke, užberti žemėmis po pirmo aukšto balkonu – paskui tik sugūglini, kad 31-erių metų režisierė dar 2013 metais buvo vadinama belgiška sensacija, kai atsiiminėjo prizą iš Scorsezės rankų.   Toliau skaityti „Belgiško kino keturios priebalsės”

Naujasis cirkas. Tas, kuris krenta.

karusele

Mano karta su įcentrinėm jėgom susipažino aukščiau pavaizduoto prietaiso pagalba. Pajautimas, kokiu kampu gali atsilošti, priklausomai nuo to, kaip greitai sukasi karuselė, atėjo empiriškai, su krauju burnoj Karoliniškių peizaže. Nemaniau, kad tą skonį prisiminsiu numirusiam naktiniam Namiure, po apdulkėjusiais teatro baldakimais. Skambant Sinatrai. Toliau skaityti „Naujasis cirkas. Tas, kuris krenta.”

Apšerkšniję mūsų žiemos

plakatas

Kai užsisuko šitas bartiškas #MeToo šaršalas, tai prisiminiau, kad kai pačioj vasaros pabaigoj  žiūrėjau „Šerkšną”, tai galvojau, kad reikia gal parašyti, kad tai yra geras filmas. Net tiems, kurie, kartą lietuvišku autoriniu kinu nudegę, visada pro Skalviją eidami pučia. Mediniai dialogai man, žinoma, rėžia ausį, o lašantys kranai ir arkliai rūke  generuoja svetimos gėdos jausmą, ir vis tik – „Šerkšnas” yra labai pažiūrimas filmas (išsėdėjo pernelyg nedūsaudamos ir dvi šalia pasodintos trylikametės).

Didžiausia gi Barto „Šerkšno” vertė, kad kalba apie šalia mūsų esantį karą, taip, kaip  apie jį šiandien reikia kalbėti. Be  herojiško scenarijaus, be įspūdingų mūšių scenų ir vaizdo efektų – buitiškai ir banaliai, nes kaip kitai perteiksi žinią, kad karas yra beveik čia ir visiškai dabar, ir jis žiauriai skiriasi nuo kompiuterinių žaidimų realybės: papildomų gyvybių nėra, smalsumas baudžiamas dažnai, o atsipalaidavimas ir nežinojimas, ko nori – anksčiau ar vėliau, bet visada. Gyvenimas nėra sąžiningas, o pulia (kulka) – dura (durna) – nesirenka aukos pagal jokius kriterijus. Toliau skaityti „Apšerkšniję mūsų žiemos”

#beskambučio

bty

Nu net gėda, kad žmogus esi taip lengvai triggerinama būtybė… Tiek metų evoliucijos, apšvietos, darbo su savim, kaip rūšim ir individu – ir vistiek,  pamatai antipavlovišką (!) hashtagą #beskambučio, paskaitai, kad spektaklio premjera tavo mokykloje, primeti, kad tą vakarą dar būsi Vilniuje – ir žiūrėk, jau stumi savininkišku mostu centrinio įėjimo duris, įėjus per garsiai aiškini, kad rūbinė tai yra apačioj, kam šovė į galvą paltus kabinti pirmąjame priestato aukšte. Paskui sodini vaiką ant palangės, ant kurios tiek visko būta – ir jau beveik galėtum eiti namo: Toliau skaityti „#beskambučio”

Muziejus su baseinu ir Harlemas ne tas…

voorlinden (2).jpg

Po to, kai patyrei Hagos kosmosą, pavalgei silkės kaprizingų skulptūrų kompanijoje, atmynei kokius aštuonis kilometrus – gerai yra akimis įsiremti į Iglu: instaliacija vadinasi „Last summer”. Kai bobbų vasara visom prasmėm – Abba yra pats tas: Toliau skaityti „Muziejus su baseinu ir Harlemas ne tas…”

Kaprizingos skulptūros prie jūros

Jei dabar nepargrįšit vienu postu atgal (Haga kaip olandiškas kosmosas ) tai liksit nesupratę, kaip galima taip susiparint išgirdus XVII a. moteriškės istoriją, kad šoktum ant dviračio ir varytum, kur akys veda. Pargrįžkit, tikrai verta – ten yra tooookia  ©Rūta Č nuotrauka, kad Sutkus su Sartru ir visa Beauvoir verkia kamputyje.

Akys mus nuvedė prie jūros, į Scheveningeną – ten maždaug tokioj lokacijoj kaip sudegusi Palangos „Vaidilutė” (kopoj prie jūros) įpaišytas gal vienintelis Olandijoj modernios skulptūros muziejus, taip ir vadinasi: Beelden an Zee / Skulptūros prie Jūros. Toliau skaityti „Kaprizingos skulptūros prie jūros”

Haga kaip olandiškas kosmosas

Kai, artėjant savaitgaliui, kas nors jums žiūri į akis ir klausiamu tonu ištaria: „Haga?” , reikia iškart užtikrintai linktelėti galva: „Aha”. Įpareigoja ne tik fonetika, bet ir beneliuksiška suspaustybė: tik 160 km, maždaug dvi penktadieninio piko valandos, ir iš savo savaitinės rutinos Briuselio gali atsidurti tobuloj Scheveningeno bobų vasaroj (nuotrauka reali,  užvakarykštė, ne iš internetų, ©Rūta Č):

Scheveningen

Bet bobų vasara buvo bonusas. O pagrindinė praeito savaitgalio Hagos tema buvo – kosmosas. Nes, nu, olandai – jie kosmosas patys iš savęs. O kaip kitaip pavadinsi tautą, kurios pirmasis rašytinis tekstas (XI amžius, jei ką) skamba taip: Toliau skaityti „Haga kaip olandiškas kosmosas”

Sielos organo Lokis: kai jauties kaip Mongolija

 

Žinot, kaip būna, kai žiūrit į vaiką ir jums atrodo, kad jis iš akies luptas tėvas. O šalia stovinčiam bičiuliui tas pats vaikas atrodo žiauriai panašus į mamą. Ir abu gi esat teisūs: tiesiog į skirtingus dalykus žiūrit – vienas, pvz, į nosį, kitas į skruostų duobutes.

Tai čia dabar apie tą Nacdramio Lokį:

Lokis_bilietas

į kurį pluošėm iš lėktuvo per šaukštais, lašiniais ir vilnonėmis kojinėmis užkimštą Gedo prospektą – kodėl kai tik aš Vilniun, tai būtinai ten Tautų mugė? – normatyvas 55 minutės nuo lėktuvo leidimosi iki spektaklio pradžios seniai užskaitytas įveikiamu, tai nesikreipsim į Kultūros Ministeriją, kad grąžintų spektaklių pradžias į „prie ruso” lygį. Nors man patikdavo septintą valandą į teatrą ateiti, dar dešrelių  po darbo kur nors Žuvėdroj spėdavai suvalgyti. Nu bet – kiti laikai, kiti papročiai. Toliau skaityti „Sielos organo Lokis: kai jauties kaip Mongolija”