Jei dabar nepargrįšit vienu postu atgal (Haga kaip olandiškas kosmosas ) tai liksit nesupratę, kaip galima taip susiparint išgirdus XVII a. moteriškės istoriją, kad šoktum ant dviračio ir varytum, kur akys veda. Pargrįžkit, tikrai verta – ten yra tooookia ©Rūta Č nuotrauka, kad Sutkus su Sartru ir visa Beauvoir verkia kamputyje.
Akys mus nuvedė prie jūros, į Scheveningeną – ten maždaug tokioj lokacijoj kaip sudegusi Palangos „Vaidilutė” (kopoj prie jūros) įpaišytas gal vienintelis Olandijoj modernios skulptūros muziejus, taip ir vadinasi: Beelden an Zee / Skulptūros prie Jūros. Architektūriškai jis panašus į kriauklę ir džiaugiasi susiliedamas su ta kopa, kurion įpaišytas. Įkūrė jį Teo ir Lida Scholtenai, 1994 metais, o 2004 metais išsiplėtė į pajūrio promenadą, padarė pasakų herojų alėją. Pridaro, atrodo, biški bėdų tos skulptūros, nuo pavadžio kai nutrūksta:
Mes silkių valgytoją užtikom jau tvarkingai stovintį, bet pačiam muziejui tai buvo nemažai gulinčių:
Ir antra tiek šaudančių – viena Afroditė netgi sau į pėdą. Lietuviškai tai šaunam sau į koją? Kai nebeužtenka pjauti šaką, ant kurios sėdi?
Radau savo Nr.4 atvaizdą. Skulptūra vadinasi „Kaprizas”:
Dar buvo suknelių, kurios mano ketvirtajam kaprizui būtų patikusios:
Ir pasimetusi angelė – nors man ir toliau atrodo, kad paprastai angelai būna belyčiai:
Vienu metu mano telefonas pats savaime nusprendė užsidėti sepia filtrą. Tai padariau ir aš a lia sutkiškų nuotraukų, bet su ta ©Rūtos Č iš praeito posto tai kur ten susilyginsi:
Bet Beelden aan Zee nebuvo vienintelis muziejus mūsų šeštadienio meniu. Dar laukė Voorlinden Wassenare. Ten jau tik ©Rūta Č žinojo, kas bus. Aš tiesiog atsidaviau – nes mėgstu. Ir šiaip, koks jau labai skirtumas kokia kryptim ant dviračio bobų vasarą konsumuoji. Ypač kai kopos, jūra, piknikas su silkėm pakeliui. Nebuvo kada mums tos silkės fotografuoti, tai paėmiau iš internetų:
O Wassenare buvo krūta. Ir Haarleme po to. Bet perdaug jau čia ir taip vaizdų. Apie juos skaitykit sekančiam įraše – užsibaigs išvis kokakoliniais berniukais.