Tik spėjau svaigtelti nuo rekordinio (mano masteliais) savo įrašo apie Sokurovo Frankofoniją skaitomumo ir viešo manęs pripažinimo LT taisymosi požymiu:
ir gavau autoriteto vėzdu per galvą. Profesorius Delfyje pateikia savo reikalo matymą , o jei kas mato kitaip, tai jų – ką čia slėpsi, ir mano – problema.
Nesusmukau po tuo vėzdu – visų pirma, Profesoriaus požiūris yra visai legitimus. Bėda tik, kad ne visi taip giliai kapsto ir taip plačiai mąsto (su nuliu ironijos tai sakau). Visų antra, didžiausias šitos sakuroviškos istorijos liūdesys man irgi atrodo neišnaudota dialogo galimybė. „Nepasipasakojome” – paprastai konstatuoja Profesorius ir visiems aišku (aš gi pasakoju apie kažkokius nėštumo testus ir niekam neaišku). Bet aš irgi nelaikau Sokurovo kadriniu propagandistu, greičiau manau, kad jis tiesiog taip galvoja, tai gaila praleistos progos pasipasakojimu bandyt tą jo galvojimą kaip nors biški kryptelt. Ar tiesiog būt pasipasakojus. Dabar belieka Profesoriaus straipsnį tiražuot, kad daugiau žmonių suprastų, kad finalo raudona yra perspėjimas kartu su Europa išsigandusio, o ne gasdinančio.
Bet paskui užtinku internetuose Berlyno dienoraštį, susitikimo su Sokurovu Vingyje liudijmą, iš kurio patiriu, kad ne man vienai šitas reikalas minčių sukėlė visokių. Be to, sužinau, kad Vingyje Profesorius krito į Sokurovo glėbį.
Jau anam įraše aiškinau, kad mano paranojos visada paaštrėdavo nėštumo laikotarpiais. Tai po tokios informacijos vėl susiruošiau vaistinėn. Bet dėl visa ko prieš tai dar biški pagūglinau – ir intriga atslūgo:
Ir su glėbiu viskas aišku, ir kodėl Profesorius Frankofoniją apibūdina, kaip elegiją. Ir nėr čia ko į vaistines vaikščiot ir prisigalvot 25 kadro teorijų.
Nu bet kaip suprast Sokurovo interviu Bernardinams gabalus apie tai, kad Lietuvai reikia dėti ant Europos Sąjungos ir visom keturiom kabintis į neutralitetą, apie Suomiją iš Lenino nepriklausomybę gavusią ir apie kultūrų suklestėjimą prie Stalino, tai nežinau. Mano, žinoma, problema, kieno gi kito.
Ir negalvokit, kad aš kokia ten antiprofesoristė, su dideliu susižavėjimu aprašiau jo 170 metų ant scenos Briuselyje, kartu su Meku. Beje, jau tada Mekas davė jam kailin už real politique – Palestinos klausimu. Bet praeitą savaitę Mekas buvo toli, fluxaus fluidais Sakurovo glėbio nepermušė. Vingyje srovės silpnėja.
