Sevilija 3: Alkazaras atsainiai ir Katedros stogai nerealiai

Sevilija_katedra_stogai (1).jpg

Tris pagrindinius mums nutikusius Sevilijos įdomumus jau aprašiau: tiek nematomą saldumynų ranką ir vyrus naktį garde, tiek Anzelmos krūtinės reguliatorines funkcijas. Bet žinoma, prasiėjom ir per tradicines grožybes. Alkazaro rūmų tai  jau nė nefotografavau, pasivaikščiosiu taip, kad tik man būtų gražu, galvojau. Kiti tegul patys važiuoja, internete paveiksliukų ieško. Žinoma, tikėjausi, kad Rūta  nuotraukomis pasidalins, nes net pasimetė nuo mūsų, taip majolikos kringeliuose užsipainiojo. Bet Rūta kažkodėl dalinosi Molenbeko nuotraukomis, nu irgi nieko, galima pažiūrėt, kaip Belgijos priemiestyje ant stogo Abraomas Izaokui galvą pjauną, kad ir ne visai čia į temą. Toliau skaityti „Sevilija 3: Alkazaras atsainiai ir Katedros stogai nerealiai”

Sevilija beveik feministiškai 2: su Anzelmutėm nejuokaujama

Apie vyrus garde užpakaliu į mišką jau viską pasakiau, dabar laikas trečiam įdomumui. Anzelmos salonui. 

Sevilija_Anzelma (6).jpg

Nors apie jį irgi beveik viską pasakiau, kas žodžiais apsakoma, ant karštųjų, feisbuke:

casa anselma

Dar ten ir video įdėjau, kuriame tamsoj matosi, kaip Anzelma šoka su raudonmegztiniu žmogum iš gatvės. Toks ten konceptas – priėję ten kaip ir žmonių iš gatvės, bet ohoho kokiu žmogum iš gatvės reikia būti, kad ten patektum. Toliau skaityti „Sevilija beveik feministiškai 2: su Anzelmutėm nejuokaujama”

Fluxus vs Elegija, rezultatas 0:1 (Sakuroviada 2)

Tik spėjau svaigtelti nuo rekordinio (mano masteliais) savo įrašo apie Sokurovo Frankofoniją skaitomumo ir viešo manęs pripažinimo LT taisymosi požymiu:

sokejas_paint

ir gavau autoriteto vėzdu per galvą. Profesorius Delfyje pateikia savo reikalo matymą , o jei kas mato kitaip, tai jų – ką čia slėpsi, ir mano – problema.

Nesusmukau po tuo vėzdu – visų pirma, Profesoriaus požiūris yra visai legitimus. Bėda tik, kad ne visi taip giliai kapsto ir taip plačiai mąsto  (su nuliu ironijos tai sakau). Visų  antra, didžiausias šitos sakuroviškos istorijos liūdesys man irgi atrodo neišnaudota dialogo galimybė. „Nepasipasakojome” – paprastai konstatuoja Profesorius ir visiems aišku (aš gi pasakoju apie kažkokius nėštumo testus ir niekam neaišku). Bet aš irgi nelaikau Sokurovo kadriniu propagandistu, greičiau manau, kad jis tiesiog taip galvoja, tai gaila praleistos progos pasipasakojimu bandyt tą jo galvojimą kaip nors biški kryptelt. Ar tiesiog būt pasipasakojus. Dabar belieka Profesoriaus straipsnį tiražuot, kad daugiau žmonių suprastų, kad finalo raudona yra perspėjimas kartu su Europa išsigandusio, o ne gasdinančio.

Bet paskui užtinku internetuose Berlyno dienoraštį, susitikimo su Sokurovu Vingyje liudijmą, iš kurio patiriu, kad ne man vienai šitas reikalas minčių sukėlė visokių. Be to, sužinau, kad Vingyje Profesorius krito į Sokurovo glėbį.

Jau anam įraše aiškinau, kad mano paranojos visada paaštrėdavo nėštumo laikotarpiais. Tai po tokios informacijos vėl susiruošiau vaistinėn. Bet dėl visa ko prieš tai dar biški pagūglinau – ir intriga atslūgo:

landsbergis

Ir su glėbiu viskas aišku, ir kodėl Profesorius Frankofoniją apibūdina, kaip elegiją. Ir nėr čia ko į vaistines vaikščiot ir prisigalvot 25 kadro teorijų.

Nu bet kaip suprast Sokurovo interviu Bernardinams gabalus apie tai, kad Lietuvai reikia dėti ant Europos Sąjungos ir visom keturiom kabintis į neutralitetą, apie Suomiją iš Lenino nepriklausomybę gavusią ir apie kultūrų suklestėjimą prie Stalino, tai nežinau. Mano, žinoma, problema, kieno gi kito.

Ir negalvokit, kad aš kokia ten antiprofesoristė, su dideliu susižavėjimu aprašiau jo 170 metų ant  scenos Briuselyje, kartu su Meku. Beje, jau tada Mekas davė jam kailin už real politique – Palestinos klausimu. Bet praeitą savaitę Mekas buvo toli, fluxaus fluidais Sakurovo glėbio nepermušė. Vingyje srovės silpnėja.

Sokurovas kaip nėštumo testas (1)

nuotraukos iš internetų

Kai laukiausi pirmos dukros, tai bijojau pasaulio pabaigos – kažkoks eilinis žemės susidūrimas su milžinišku asteroidu buvo pranašaujamas.  Kai laukiausi ketvirtosios – tai jau bijojau rusų:  mašinos važinėjo su Gruziją remiančiais lipdukais ir vežėm kažkokius rūbus į Žvėryną ir patalus, Gruzijos karo pabėgėliams. Antrojo ir trečiojo nėštumo detalių neprisimenu, bet kad bijojau kažko, tai taip – todėl iki šiol maniau kad tokios paranojos yra konkreti fiziologinė reakcija. Toliau skaityti „Sokurovas kaip nėštumo testas (1)”

Odesa tiesiog (puiki) (4)

Su Odesos triatlonu, ačiū dievui, baigta, dabar net nebežinau, ar tokia įspūdžių dėliojimo struktūra buvo gera idėja. Nu bet atgal gi neatrašysi. Neramu ir tai, kad po pirmosios, Pliažo, dalies kai kuriems skaitytojams susidarė atgrasus brūzgynų miesto su nešvaria jūra įspūdis. Tikiuosi, kad Opera kaip nors reabilitavo.

Bet nereikia nė Operos, eini tiesiog šiaip gatve, pakeli galvą – ir nebenusileidžia:

Odesa_namai (2)

Norėtum, kad Deribasovskaja būtų vienas ilgas plaukimo takelis, kuriuo galėtum sau plaukti ant nugaros ir grožėtis Jekaterinos ir Potiomkino ekstraordinaraus santykio vaisium. Toliau skaityti „Odesa tiesiog (puiki) (4)”

Odesos triatlonas: trečia dalis O

Odesa_Opera (3)

Odesos opera buvo triatlono vinis – ir kelionės planavime, ir bandymuose avantiūron pritraukt daugiau rinktinės kompanijos ir šiaip galvojimuose, ko ten važiuojam. Sprendžiu, aišku, išimtinai pagal save, bet man, kaip iki tol apie Odesą tik iš nuogirdų žinojusiai, atrodė, kad įspūdį žmonėms Odesa daro trimis dalykais: anekdotais, faršmaku ir Operos pastatu. Toliau skaityti „Odesos triatlonas: trečia dalis O”

Paryžius kitaip

Paryzius_Louis_Vuitton (103)

Paryžiuj savaitgalį buvom. Nieko tuo nenustebinsi. Ir patys ne nustebimui važiavom, ne dūsaut Senos pakrantėse, ne grūstis minioj prieš Notre dame ir ne Amelijos ieškoti Monmartro įkalnėse. Pompidu vamzdžiai ir ugnį ryjantis mimai prieš juos, kaip ir Eifelio liftai, Lotynų kvartalo užkaboriai – viskas buvo aname gyvenime, t.y. labai labai seniai. Toliau skaityti „Paryžius kitaip”

Trijų bažnyčių ketvirtadienis

Belgijos nacionalinė šventė nutinka visada netikėtai. Rodos seniai jau turėjai priprasti, kad čia tik Vilniuje liepos 21-osios gatvė  jau kadais atvadinta į Tauro. O belgai tą dieną švenčia kasmet, be pertraukos, nuo 1831-ųjų, kai prisikvietė Leopoldą būti pirmuoju savo karaliumi. Bet ir vėl tik trečiadienio vakare supratau, kad rytoj – dvigubos laisvės ketvirtadienis. Anei vaikų namie nebebėr, anei darban kas įleis. Toliau skaityti „Trijų bažnyčių ketvirtadienis”