Kadangi Nr.3 šįmet ėjo prie Pirmos Komunijos, tai teko ir mums daug priesakų pasikartoti. Tame tarpe ir „šventę švęsk”. Tai kai tik išgirdom, kad netoliese šventas veiksmas, tai susėdom dvylika žmonių į vieną Opel Zafirą, pusvalandis ir jau stovim prie šito ožio. „Ne, ne, – sakiau vaikams,- spenių rankom netampykit, Audrius ir tas jau melžimo aparatą nusipirko, o šita ožka (pardon dėl ožio) išvis gali sprogti.” Toliau skaityti „Sūrėta Lietuva”
Kategorija: Lietuvoj
Marcinkonių traukinukas
Iš tikro čia joks ne atskiras įrašas, o tik papildymas mano nemokėjimui fotografuoti. Kitą dieną po šio prisipažinimo, mane pasiekė nuotrauka, užvadinta Marcinkonimis (žr. aukščiau) – kai įsižiūriu, ko gero teisingai, o turint omeny, kad nuotraukos autorius Gintaras Marcinkonyse paskutinę 2012-ųjų dieną išlipinėjo, tai jie ten turbūt ir yra.
Bet dar tą kitą dieną Rokiškis tinkluose pasharino nuotrauką apie tai, kaip trenkta švedė (valytoja šiaip jau) NUVARĖ traukinį ir įvažiavo juo į namą. Istorija angliškai, jei ką domina, yra čia: na o paveiksliuką iš ten pat nusikėliau ir aš:
Tai aš ir pasiūliau tą švedę į Marcinkonis perauklėjimui siųsti, tegul konstruoja tokius traukinukus, ir net nuvarinėt gali, jei mėgiasi. Čia gi jau yra ir vienas italas, ir vienas katalonas (daro powerpointus apie vilkus ir jau kalba lietuviškai, o kas jam daryt), o Darželiuose epizodiškai ir pora švedų – tai ir darbo terapija ir tarptautinė socializacija užtikrinta. Dar jei tokių olandų nebūtume palei Margionis ant ledo sausio 1 d. sugaudę (pamiršau anam įraše aprašyti, tegul taip ir lieka mįsle kvadratinėmis kojomis, mėlynais plaukais ir kiaulės krauju netyčia pravertam šaldytuve) , tai „Merkio kraštą” būtų galima drąsiai pervardinti į „Babelio naujienas”.
Iš tikro tai gražus labai traukinukas. Visai kaip jo tėtis:
O jei skaitote šį daiktą interneto naršyklėje, tai dešiniam apatiniam kampe galit užsisakyti šio blogo naujienas elektroniniu paštu. Tai man nereikės kas kartą bandyti visų prisiminti, kam nusiųsti. O tai kitą kartą galiu ir pamiršti. Sunku jums bus be papildomo Dzūkijos lašo gyventi.
Aš nemoku fotografuoti
Aš nemoku fotografuoti. Ne tai, kad neturiu skonio ar supratimo, kuo gera nuotrauka skiriasi nuo blogos, bet neturiu kantrybės išlaukti kol veikėjai kadran susiaranžuos tvarkingai, išstumdyti iš fono butelius, šiukšlių dėžes ir lyginimo lentas, neturiu pakankamai autoriteto prašyti herojus perpozuoti pataisytoje aplinkoje ir pan. Be to, man visada sekėsi turėti šalia puikiai fotografuojančius žmones – ypač Rytį ir Rūtą, todėl mano Pikasoj yra gražių albumų ir vienas malonumas juos į Blurb‘o ar kokias kitokias knygeles sudėlioti. Toliau skaityti „Aš nemoku fotografuoti”
Putino laikai (nu ir sėkla)
Buvom praeitą savaitę Vinco Mykolaičio Putino muziejuj. Tam name palei tą Tauro kalną, ant kurio aš užaugau, rogutėmis nuo visų trijų kalnų žemyn leisdavausi, o po to autobusu nr.24 į kalną važiuodavau, kai tingėdavau pėsčia aukštyn lipti, kaip rašiau komentaruose po Rokiškio įrašu*.
Bet čia bus ne apie Tauro kalną, o apie Putino muziejų. Toliau skaityti „Putino laikai (nu ir sėkla)”
Teo, duok deguonies. Tu gali.
Už Europos digitalizaciją atsakinga olandų komisarė Neelie Kroes (kaip mūsų Šemeta, tik ji yra labai krūta) sako, kad broadbandas yra digitalinis deguonis, be kurio visi nusprogsime. Ir kad Europa įkišusi virš 7 milijardų į tas deguonies pagalves, ypač rūpinasi atokesnėmis vietovėmis. Darželiuose vieną tokią po langais ir turim, ale dūstam ir negalim pasinaudoti.
Kai sėdžiu savo kaime ir žiūriu pro savo langą 60 metrų atstumu matau kelią Marcinkonys-Druskininkai. Palei kurį eina plačiajuosčio interneto kabelis. Ir kyla man klausimas: kai šitas va plačiajuostis yra taip vat ranka pasiekiamas – kodėl mano kaimo bendruomenė turi dusintis su Edge‘u? Kai man kyla klausimai, aš ieškau atsakymų. Papunkčiui: Toliau skaityti „Teo, duok deguonies. Tu gali.”
AŽERTY: uždaros Lietuvos institutas
Nekaringa esu moteriškė ir noriai paklūstu vyriškiems autoritetams, o jei dar lakūnas koks ar škiperis su liemene, tai ir išvis labai man norisi, kad jis būtų teisus. Kad galėčiau aš jojo teiginiais remdamasi paaiškinti sau ir kitiems iki tol atrodžiusius nelogiškus pasaulio atspindžius. Bet kai šįryt mano darbinis kompas naktį permigravęs į Windows 7 ir Office 2010 pasitiko mane AŽERTY kaip vienintele lietuviškos klaviatūros opcija, tai niekaip neišeina man sutikti su +Egidijaus Nasevičiaus (man jis patinka su visa jo #Valensina) kategoriška burvedine nuomone, pagal kurią AŽERTY yra gėris, o kas taip nemano, tai tie idiotai. [1] Toliau skaityti „AŽERTY: uždaros Lietuvos institutas”
Vieno kryžiaus istorija. Efektyviau nei LESTO
Kadangi prieš kelias dienas buvo vieno nago istorija, tai galėčiau sakyti, kad pradėjau vienų istorijų seriją. Net jeigu serija bus tik iš dviejų elementų, nes su serijiškumu ir kitokiu reguliarumu turiu problemų.
Dauguma mano istorijų (ne tai, kad daug jų būčiau užrašiusi, bet galvoje įvairios sukasi) iššauna iš po g+ gaiduko. Paskaitau, pvz, kad Skirmantas Tumelis giriasi per audrą nesnaudžiančiais Šeškinės kaimynais, ir negaliu susiturėti nepasakiusi, kad mano kaimynai, be to, kad yra tikri KAIMynai, t.y. iš mano KAIMo, irgi neprastesni. O bendrai tai ir nelygintini, nes Šeškinėje žmonės per lango stiklą žaibus ir lašus besiritančius meniškai pliauškino, o mano kaimynai stulbinančiai operatyviai susidorojo su škvalo padariniu. Apie tai mano smartfotoreportažas. Toliau skaityti „Vieno kryžiaus istorija. Efektyviau nei LESTO”
Vieno nago istorija (trys žąsys)
Mane apiminėja elitėjimo kompleksas. Pradedu bijoti, kad kokį rytą pabusiu su Bunkės kojomis ar Baukutės balso tembru. Šiaip jau laikau save labai neišpindėjusia moteriške, nežiūrint į vyrą generolą ir gyvenimus užsieniuose. Bet savaitės pradžioje išaiškėjo, kad turiu sąskaitą banke, kuriam kai kurie Lietuvos miesteliai per menki turėti ten savo filialą*. O šiandien nusilakavau nagus ten, kur, tikriausiai eina žmonos tų vyrų, kurie šlipso neperka ant šio kampo, nes žino, kad ant kito galima rasti tą patį už dukart brangiau. Toliau skaityti „Vieno nago istorija (trys žąsys)”