Kadangi prieš kelias dienas buvo vieno nago istorija, tai galėčiau sakyti, kad pradėjau vienų istorijų seriją. Net jeigu serija bus tik iš dviejų elementų, nes su serijiškumu ir kitokiu reguliarumu turiu problemų.
Dauguma mano istorijų (ne tai, kad daug jų būčiau užrašiusi, bet galvoje įvairios sukasi) iššauna iš po g+ gaiduko. Paskaitau, pvz, kad Skirmantas Tumelis giriasi per audrą nesnaudžiančiais Šeškinės kaimynais, ir negaliu susiturėti nepasakiusi, kad mano kaimynai, be to, kad yra tikri KAIMynai, t.y. iš mano KAIMo, irgi neprastesni. O bendrai tai ir nelygintini, nes Šeškinėje žmonės per lango stiklą žaibus ir lašus besiritančius meniškai pliauškino, o mano kaimynai stulbinančiai operatyviai susidorojo su škvalo padariniu. Apie tai mano smartfotoreportažas.
Darželių (toks kaimo pavadinimas) kryžius yra svarbus, nes kitaip negalėčiau nupasakoti, kaip mane rasti, ne tik draugams ir pažįstamiems, bet ir, pvz., kurjeriams, kurie man praeitą savaitę pristatė kokius tai baisiai gerus skalbimo miltelius – buvo įvykis. Mat Darželiuose nėra gatvių. Yra nuo kryžiaus į kairę arba į dešinę, ir kairė gali virsti dešine, jei atvažiuosi nuo Druskininkų, o ne nuo Marcinkonių, bet atskaitos taškas yra kryžius. Aš neatsimenu, bet mama mano sako, kad kai mes pirkom čia vasarnamį – labai seniai – tai toj vietoj buvo trys laibi grakštūs kryžiai, taip suprantu, kad ji jų ilgisi. Nežinau, kas su tais kryžiais nutiko, bet 1989 m. kaimynai Jonas ir Vladas sutvėrė dangų remiantį kryžių. Vieną, užtat, kaip šiuos kraštuos (sako) įprasta – su dviem skersiniais, arba kryžiavonėm. Bandžiau čia surasti priešškvalinio Darželių kryžiaus nuotrauką su ant viršūnės tupinčiu gandru, bet radau tik šitą:
Na o trečiadienį, rytą po to, kai (nu ir vėl g+) Romas Sadauskas paskelbė šiai vasarai iki galo atsimaudęs Snaigyno ežere (aš net buvau parašiusi komentarą apie žydinčią slyvą Snaigyno ežere, bet škvalas artėjo, traukdamas į savo šerdį mano 3G su visais internetais, tai nepasipostino) – važiavau į Druskininkus ir kryžius atrodė štai taip:
Kitą rytą turėjau reikalų ant kelio – perimti tepamo varškės sūrio siuntinį iš Kabelių sūrininko Audriaus.
(Čia bandžiau įterpti jo sūrių katalogą, kurį turiu savo kompe kaip PDF failą, kaip ir pavyko, bet keistokai, iki piešinių ir teksto prisikasama dviem etapais. Visgi bandyti galima ir verta, poetiškas toks sūrininkas yra Audrius, ne veltui gatvės šokių čempionas iš priešsūrinės karjeros ir sūriai geri).
Buvau ant to kelio savo atostogautojiška nuomone anksti, bet kaimynas Marius jau vaikščiojo aplink su vaiku ant sprando kalbėdamas, kad reikia neštis Varną[i] ir supjauti nulūžusį kryžiaus galą, kad nesimėtytų, o po to atėjo kaimynas Jonas su rulete apsimatuoti, kokio ilgio karčių reikės pastoliams. Numatavo, kad šešių, iš ko sprendžiu, kad pats kryžius pradžioj gal buvo aštuonių, o gal ir visų dešimties.
O dar kitą dieną išsiruošėm plaukti baidarėmis, kai išvažinėjome, pastoliai jau stiebėsi:
O kai grįžinėjom, padebesiuos jau tupėjo Marius su Rimu ir pjovė vietą išlikusiai kryžiavonei perkelti žemiau:
Kaimynas Vladas, antrasis kryžiaus bendraautorius,tuo tarpu škvalo likučius sugrėbstė.
Sugrėbęs metė likučius į laužą, kur kitos kryžiaus nuolaužos jau smilko. Mat nieko kito su kryžium daryti negalima, kaip tik sukurti specialiai laužą ir sudeginti, dar geriau šventoriuje, bet šiuo atveju rinktasi paprastesnis variantas.
Taigi, nepraėjus ir 50 val. po škvalo, kryžius atrodė štai taip:
Arba, jei apimti tiek, kiek tilpo pirmojoje nuotraukoje – tai taip:
[i] Varna mūsų, kaip manau ir visuose kaimuose yra bendrinis benzopjūklo pavadinimas, nutrupėjęs nuo Hugskvarnos markės, kuri išstūmė Družbą.
[ii] Tokie elektros skirstomieji tinklai – nežinau, kaip tas jų raides šifruoti. Tik žinau, kad kai škvalas praūžia, tai jų atstovas per radiją pasakoja, kad dar ne visiems spėjo elektrą atstatyti.
Karo koorespondento taisyklė: reikia daug fotkinti, tada bus ir užpakalių ir veidų.
O istorija tai dvasinga. Šitos ir scenarijų supratau.