Siciliška barokinė kultūra perliniais Sirakūzų ir Noto pavidalais ištiko mus taip intensyviai, kad kitą dieną puolėm ieškoti natūralesnių alternatyvų. Rezervatas Cavagrande del Cassibile ėjo trečiu numeriu gūglo atsakymuose į klausimą „ką daryti netoli Noto” ir tarpeklio prarajon suvarvintų krištolinių ežerėlių nuotraukos viliojo kaip tobula atasvara viduramžių meistrams.
„Ar gali priminti, dėl ko mes būtent čia važiavome?” – klausiau Rūtos pakirdusi rytą Note, Sicilijos baroko perle, apie kurį prieš užmigdama ničnieko nežinojau. „Nugi Netflixas, Chef’s Table, diedukas* iš Cafe Sicilia Noto Vittorio Emanuele prospekte – atvažiavom nenumirti neparagavusios jo kanolių ir granitos su briošu.”
Nu tai dabar jau mirti, kai ateis laikas, galėsime. Granitos nufotkint nespėjome, bet žymusis kanolis, rikotos ledai su pistacijomis, casatina ir biancomangiare di mandorla (migdolinis-valgyk-baltai) – iš to raundo kurį jau gebėjome fiksuoti:
Paaiškinimą užskaitau, bet vistiek ruošimasis šiai kelionei nebuvo toks visai jau nepanašus į pasakėčią apie pirklius, kurie pabaliavojimui susitarė atsinešt po litrą vyno Toliau skaityti „Sicilija. Sirocco barokas. Sirakūzai ir Noto.”
Venecija, kaip žinia, yra žuvis, ir jos uodegoj yra toks kakutis, San Pietro di Castello salelė, kurią venecijiečiai, sakoma, laiko tik sau. Turistai, jie tegul aplink Šv.Morkų grūdasi.
Kai ieškojau internetuose kokio minimalistiškesnio Venecijos-žuvies vaizdo, kad tas San Pietro žemčiūgėlis aiškiau matytųsi, tai užtikau tokį vat pasakojimą apie visą Castello rajoną – būt buvę gal nieko paskaityti prieš tą San Pietro užskvotinant, bet geriau vėliau, negu niekad, ir nuotraukos, ten, žinoma nepalyginti puikesnės negu mano, bet niekas čia ir nekonkuruoja. Aš tai čia rašau tik tam, kad nepamirštume, kad mes tame San Pietro Toliau skaityti „Lietuva Venecijoj yra pelkė ir tai yra cool”
Po to, kai patyrei Hagos kosmosą, pavalgei silkės kaprizingų skulptūrų kompanijoje, atmynei kokius aštuonis kilometrus – gerai yra akimis įsiremti į Iglu: instaliacija vadinasi „Last summer”. Kai bobbų vasara visom prasmėm – Abba yra pats tas: Toliau skaityti „Muziejus su baseinu ir Harlemas ne tas…”
Jei dabar nepargrįšit vienu postu atgal (Haga kaip olandiškas kosmosas ) tai liksit nesupratę, kaip galima taip susiparint išgirdus XVII a. moteriškės istoriją, kad šoktum ant dviračio ir varytum, kur akys veda. Pargrįžkit, tikrai verta – ten yra tooookia ©Rūta Č nuotrauka, kad Sutkus su Sartru ir visa Beauvoir verkia kamputyje.
Akys mus nuvedė prie jūros, į Scheveningeną – ten maždaug tokioj lokacijoj kaip sudegusi Palangos „Vaidilutė” (kopoj prie jūros) įpaišytas gal vienintelis Olandijoj modernios skulptūros muziejus, taip ir vadinasi: Beelden an Zee / Skulptūros prie Jūros. Toliau skaityti „Kaprizingos skulptūros prie jūros”
Kai, artėjant savaitgaliui, kas nors jums žiūri į akis ir klausiamu tonu ištaria: „Haga?” , reikia iškart užtikrintai linktelėti galva: „Aha”. Įpareigoja ne tik fonetika, bet ir beneliuksiška suspaustybė: tik 160 km, maždaug dvi penktadieninio piko valandos, ir iš savo savaitinės rutinos Briuselio gali atsidurti tobuloj Scheveningeno bobų vasaroj (nuotrauka reali, užvakarykštė, ne iš internetų, ©Rūta Č):
Bet bobų vasara buvo bonusas. O pagrindinė praeito savaitgalio Hagos tema buvo – kosmosas. Nes, nu, olandai – jie kosmosas patys iš savęs. O kaip kitaip pavadinsi tautą, kurios pirmasis rašytinis tekstas (XI amžius, jei ką) skamba taip: Toliau skaityti „Haga kaip olandiškas kosmosas”
Yra Lilyje tokia Princesės gatvė. Viename jos gale – parduoda ir taiso varines triūbas, kitame – memorialinis muziejus žmogaus tas triūbas – kartu su ugnim ir vandeniu – praėjusio. Nes viename Princesės gatvės namų gyveno Šarlio De Golio diedukas, tiulio fabrikantas. Čia ir gimė būsimasis nutrūktgalvis Prancūzijos generolas. Galima pamatyti ir jo žaislinį arkliuką, ir lopšį, ir krikšto marškinėlius: Toliau skaityti „De Golio lopšys, Cavrois bebrai”
Apsilankykit Lilio miesto sode, ir jūsų supratimas apie žemai kabančius vaisius niekada nebebus toks pats, kaip anksčiau:
Ir jei iki šiol nesupratot, kodėl Brodskiui kriaušės panašios į tai, į ką jos jam panašios, tai Lilyje suprasit:
Toliau skaityti „Brodskio kriaušės municipaliniam socializme”