Kam tau, Mindaugai, tos Maljorkos: turi tris – geriau keturias – gegužio dienas – skrisk į Vilnių. Ten tave pasitiks +28 karštis:
Ir skvarbus Gyvenimo stebėtojo žvilgsnis: Toliau skaityti „Karščio nutvoksti.”
Žyma: muziejai
Eindhovenas = Philips lemputė. Daugiau nei šimtas metų kaip.
Dar prisimenu, kaip nustebau, kai olandai, pirmininkavimo proga, dovanojo Philipso pričindalą – tokią lemputę, kur įkiši į kompą per USB jungtį ir ji tau klaviatūrą apšviečia. Čia ta prasme, jei lindi su kompu po kaldra ir klaviatūros nesimato, tai padeda. Nuo to laiko žinau, kad Philipsas, iki tol man buvęs betaučiu kapitalizmo gerovės įsikūnijimu (jūroj daktaru plaukiojusio dėdės radiola iš Klaipėdos čekinės parduotuvės) iš tikro yra olandiška firma.
Po to atėjo gūdūs Vilniaus aviacinės atskirties laikai – į Vilnių iš Briuselio nebuvo anei vieno reiso per dieną. Taip mano gyvenime atsirado Eindhovenas: Wizzairas iš ten skrido tiesiai į Vilnių. 150 km nuo Briuselio, bet vis šiokia tokia alternatyva. (Wizzairas iš ten skrenda ir dabar, bet Sabena reinkarnavosi į Brussels airlines ir atskirtį apmažino, jau nekalbant apie Zuoko linijas – graudu bus, jei jų nebeliks. (EDIT: nebeliko nei linijų, nei zuoko kuriam balsų nereikia, bet nebelabai graudu).
Bet tai reikėjo sulaukti Van Gogho 125-ųjų mirties metinių ir Rūtos pasirodymo Briuselyje, kad nuvažiuočiau kaip žmogus turistė į tą Eindhoveną ir suprasčiau, kas ten prie ko. Toliau skaityti „Eindhovenas = Philips lemputė. Daugiau nei šimtas metų kaip.”
Putino laikai (nu ir sėkla)
Buvom praeitą savaitę Vinco Mykolaičio Putino muziejuj. Tam name palei tą Tauro kalną, ant kurio aš užaugau, rogutėmis nuo visų trijų kalnų žemyn leisdavausi, o po to autobusu nr.24 į kalną važiuodavau, kai tingėdavau pėsčia aukštyn lipti, kaip rašiau komentaruose po Rokiškio įrašu*.
Bet čia bus ne apie Tauro kalną, o apie Putino muziejų. Toliau skaityti „Putino laikai (nu ir sėkla)”