Nepaspėju aš su G+ realiuoju laiku… Palaižau naktimis, kai anei man jėgų bebėr diskusijon veltis, anei daug šansų, kad kas nors mane anam gale išgirs – laiko skirtumas su tėvyne valanda, bet ta, kur lemtinga.
Tai dabar paskalambysiu savo šaukštais, absoliučiai po pietų (savaitė kaip), ir pasisakysiu čia Edith Cavell ir grupės Leningrad klausimais. Argi galėjau įtarti, kad alendeloniškasis +Liudvikas Andriulis užgaus mano jautriausias stygas – šiaip jau nei generaciškai nei socialiai ypatingai nepersidengiam, o bet yra universalių trigerių, pasirodo. Jei dar neaišku, tai kalba eina apie oxujliežuvio +LA įrašą sūnaus Kosto pirmųjų gimimo metinių proga, tekstas minkštas ir smagus, vienas malonumas būt buvęs pasharinti, bet pasirodė skirtas limituotai auditorijai. Tai, viena vertus, pasijutau ypatinga, į tam tikrus limitus patekusi, kita vertus turiu dabar dalytis asociacijomis iš teksto, kurio negaliu parodyt, be ryšio biški gaunasi. Toliau skaityti „Popietiniai asociacijų šaukštai: Uklė-Leningradas”