Ne feisbukinė aš. Ten turiu tik nereguliarius santykius ir tik su keletu buvusių klasiokų, studijų laikų (ta prasme metų, ne like’ų) bendramoksliais ir vis naujai atrandamais giminaičiais.
Ir nesąmoningose akcijose beveik nedalyvauju – tingiu, nebe tas amžius, norisi visko patogiai ir nieko viešai. Užtat kai viešai netinginti, šviežiai ištekėjusi ir kitaip smagi dukterėčia patagino mane ice bucket challeng‘e – svarsčiau tokius at(si)sakymo būdus: 1) apsimesti, kad ne ryšio zonoje ir be smartfono, 2) sakyti, kad kokia tai labai liberališka akcija (mačiau tik Guogą ir Šimašių besilaistančius, o ir dukterėčia iš to sparno) – mano gi amžiuj Steponavičiaus darželio, klasės ir studijų draugams artimesnės ima darytis Tatos įžvalgos, 3) apsimesti, kad įsižeidžiau užtaginta kaip „teta”, savo mergautinės pavardės ir nenurodytų gimimo metų accounte; 4) priminti dukterėčiai, kad praeitą savaitgalį dairėmės į bruknių ir beržų lapus jos inkstų uždegimui gydyti – ji kaip sau nori, o aš nenoriu, 5) jau būsit supratę, kad man atsisakymo būdai ne problema – kiek reikės, tiek ir bus. Toliau skaityti „Kibirėlis Betzatai”