2013 metų vertėjo krėslas Violetai Tauragienei skirtas „už adekvačiai, niuansuotai ir subtiliai iš anglų kalbos išverstus aukšto lygio, sudėtingus literatūros kūrinius – Williamo Faulknerio (Viljamo Folknerio) „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ ir Johno Maxwello Coetzee’s (Džono Maksvelo Kutsio) „Barbarų belaukiant“, teigta Lietuvių PEN centro pranešime, kurį perspausdino dauguma kultūros skyrelį turinčių portalų*.
Toliau skaityti „Vertėjo krėslas močiutei Violetai”
Praeitame įraše aiškinau, kodėl Europos institucijose lengviausia įsidarbinti filologinio sukirpimo lietuviams. Dabar parodysiu, kaip įsitikinti, kad lietuviai čia dirba įr kitokius darbus, ir užima įvairaus svarbumo postus. Toliau skaityti „ESidarbinimas 2. Yra kuo matuotis.”
Kadangi Nr.3 šįmet ėjo prie Pirmos Komunijos, tai teko ir mums daug priesakų pasikartoti. Tame tarpe ir „šventę švęsk”. Tai kai tik išgirdom, kad netoliese šventas veiksmas, tai susėdom dvylika žmonių į vieną Opel Zafirą, pusvalandis ir jau stovim prie šito ožio. „Ne, ne, – sakiau vaikams,- spenių rankom netampykit, Audrius ir tas jau melžimo aparatą nusipirko, o šita ožka (pardon dėl ožio) išvis gali sprogti.” Toliau skaityti „Sūrėta Lietuva”
Briuselyje šiandien temperatūra smuko iki +8. Nuo vakarykščių +24. Su Nr.3 važiavom pas daktarus į kitą miesto galą. Ryto piko valandomis. Todėl ant motociklo. Toliau skaityti „Nori vežioti vaikus – maukis kelnes”
Aš nemoku fotografuoti. Ne tai, kad neturiu skonio ar supratimo, kuo gera nuotrauka skiriasi nuo blogos, bet neturiu kantrybės išlaukti kol veikėjai kadran susiaranžuos tvarkingai, išstumdyti iš fono butelius, šiukšlių dėžes ir lyginimo lentas, neturiu pakankamai autoriteto prašyti herojus perpozuoti pataisytoje aplinkoje ir pan. Be to, man visada sekėsi turėti šalia puikiai fotografuojančius žmones – ypač Rytį ir Rūtą, todėl mano Pikasoj yra gražių albumų ir vienas malonumas juos į Blurb‘o ar kokias kitokias knygeles sudėlioti. Toliau skaityti „Aš nemoku fotografuoti”
Nepaspėju aš su G+ realiuoju laiku… Palaižau naktimis, kai anei man jėgų bebėr diskusijon veltis, anei daug šansų, kad kas nors mane anam gale išgirs – laiko skirtumas su tėvyne valanda, bet ta, kur lemtinga.
Tai dabar paskalambysiu savo šaukštais, absoliučiai po pietų (savaitė kaip), ir pasisakysiu čia Edith Cavell ir grupės Leningrad klausimais. Argi galėjau įtarti, kad alendeloniškasis +Liudvikas Andriulis užgaus mano jautriausias stygas – šiaip jau nei generaciškai nei socialiai ypatingai nepersidengiam, o bet yra universalių trigerių, pasirodo. Jei dar neaišku, tai kalba eina apie oxujliežuvio +LA įrašą sūnaus Kosto pirmųjų gimimo metinių proga, tekstas minkštas ir smagus, vienas malonumas būt buvęs pasharinti, bet pasirodė skirtas limituotai auditorijai. Tai, viena vertus, pasijutau ypatinga, į tam tikrus limitus patekusi, kita vertus turiu dabar dalytis asociacijomis iš teksto, kurio negaliu parodyt, be ryšio biški gaunasi. Toliau skaityti „Popietiniai asociacijų šaukštai: Uklė-Leningradas”
Iš tikro tai susinervinu, gavus pranešimą, kad kažkas mane seka tviteryje. Nes jei seka, tai turbūt kažko tikisi. Dar baisiau, kad sekti ima žmonės, kurie kažką reiškia ratuose, kuriuose aš irgi kaip ir norėčiau ką nors reikšti. Ir ką jie sekdami gauna? Ogi iškalbingą tylą ir kartą per mėnesį kokį gal kam ir įdomų, bet be konteksto, taigi ir be ryšio linką į, pvz., siuvamą Europos sutartį.
siuvama sutartis Toliau skaityti „Siuvėjų dienos Silmačiuose”