Kontekstas: per dvi savaites keturi Klasioko prarasti telefonai. Geografija: Briuselis-Odesa-Pasakųmiestas. Emocija: pirmojo šiek tiek gaila, likusių trijų nelabai, maniau, čia taip Apvaizda nori apvalyti namų stalčius nuo antikinių telefonų su ne mikro usb pakrovėjais.
Bet paskutinė atostogų diena prasidėjo štai tokia žinute:
„Žinau, kieno- sakau atskambinusi taxi vairuotojui Vitalijui.- Bet nelabai jam jo bereikia.” „Nu, ponia, vistiek,- labai kultūringai neatlyžta Vitalijus.- Numerių gi ten visokių yra, gal reikalingų”. Ir priveš, sakė, Vitalijus, telefoną, kur tik pasakysiu. Ir privežė, ir atidavė, ir radybų neprašė. Kai prisipažinau, kad esu giliam įspūdyje, sakė, kad nėr čia ko, viskas natūralu, gi Vilnius veža. Žinot, kad jų tituliniame puslapyje Seneka cituojamas?
Žodžiu, ne tai, kad čia kas ypatingo būtų atsitikę, bet malonu. Kitąkart, kai reikės, kas paveža – rinksiu 1450. Gal net jei Uberis Vilniun ateis. Nes emocija vamzdiec – pačia teigiamiausia prasme.
Geresnė Lietuva. Puikus įrašas.