Ištikus eiliniam viduramžio krizės paūmėjimui paprastai sėdam ant motociklo ir važiuojam į parduotuvę Adventure. Tiek gražių, patogių ir naudingų dalykų, ir beveik viską galėtum įpirkti, – bet kad nieko nereikia. Nes kada gi paskutinį kartą susiruošei į rimtą nuotykį? Taigi kad praeitam gyvenime, kai jokie Adventure nė nesisapnavo – ėjai į Vojentorgą ir ėmei, kas ten buvo. Suragėjusios odos vibramai, sunkios brezentinės kuprinės, jei „išmesdavo” – lengvesni čekiški miegmaišiai. Palapinės sidabrinukės, kaip prisiminta istorinėje FB sąšaukoje buvo aukso vertės. Net nežinau, kur tie valiutiniai mainai vykdavo, ryškiai ne vojentorge. Aš žygių neorganizuodavau, tik į juos įsipaišydavau, tai viską, ko neaprašiau, rasdavau gatavą. Toliau skaityti „Svanetija 4. Upė ir chinkaliai (Ge9)”