Nežinau, kaip su tais reikalais tvarkosi vyrai, bet man periodiškai norisi apsiverkti, kad su geriausia drauge išeina susitikti tik probėgšmomis, foniškai gaudžiant logistinėms vaikų, darbų ir neaišku kuo užimto gyvenimo sirenoms, ir su kažin kur gyvenančia seserim taip pat: kai tik vasara tėčio sode, tai į akis pasižiūrėt net nespėji, nes kol žiūrėsi, tai pusbroliai su pusseserėmis mikliai virbalus į rozetes sukiš.
Nu bet išeičių yra. Perkam tris bilietus ir Andalūzija tik mūsų. Galėtų būti ir ne Andalūzija, Toliau skaityti „Sevilija beveik feministiškai 1: vyrai garde po to, kai į mišką užpakaliu”