Po lengvo persisotinimo sicilišku baroku beigi kiaurai peršlapimo nelegalų rezervate Scicli pasirinkom ir todėl, kad niekaip negalėjom ištarti, ir todėl, kad gūglas jį apibūdino kaip kompaktiškiausią ir sunkiausiai privažiuojamą siciliško baroko perlą – o man jau buvo kilęs noras pavaryti siauresniais serpantinais ir rimtesnėm bekelėm (grįžinėdama tamsoj su besiblaškančiu GPSu jau ne taip labai džiaugiausi savo pasirinkimu).
Bet besileidžiančios saulės ir besižiebiančių gatvės žibintų Sciclis buvo nuostabus:
Ir dar nuostabūs buvo Sciclio diedukai, tipingai sicilietiškai šlifuojantys Brodą nedidelėmis grupelėmis. Tie, kur pavargdavo, prisėsdavo:
Brodo pabaigoj – amarkordiškas kinoteatras. Taip ir matai, kaip miestelio klebonas ten švilpuku cenzūruoja bučinius iš filmų: kai tik švilpteli, mechanikas turi pridengti projektoriaus akį:
O kitą rytą Končita paskelbė, kad a) aš esu simpatiškiausia iš mūsų kompanijos (visada sakiau, kad kalbų mokėjimas duoda nerealius dividendus) ir b) kad Sicilijon atsisuko Sirocco. Man iškart padvelkė Ralph’u Fienes’u ir mano pirmuoju videomagnetofonu, kurį nusipirkau tam, kad galėčiau žiūrėt ir žiūrėti „Anglą ligonį”. Dar padvelkė išsiskyrimu: su Končita, Salvatore, jų kaimynų stogais, jų kiemo vėžliais, bananmedžiu ir apelsinmedžiais. Ate, B&B San Pietro, labai rekomenduotinas:
Susikrovėm daiktus ir, pakeliui į Katanją, pavarėm ieškoti akistatos su tuo Sacharos vėju. Radom, žinoma, Vendicari rezervate:
Nu bet aišku, kad vėją pirma pagaut reikia, kad supakuotum, ir nufotografuot jo nėra kaip. Na, nebent nufilmuot kaip tas Sirocco tau alyvuogėmis į veidą daužosi:
Žodžiu, gyvenimas man nusisekė. Nes kaip kitaip pavadinsi būsena, kai atsiduri tarp siciliškų diedukų fone ir sicilietiškų saldumynų anfas:
Ir dar už parkavimą nereikia mokėti. Nes pietų pertrauka Avoloj yra viskam:
